Kovos Dėl Tavo Gyvenimo

Kova Jūsų Gyvenime

Pradžios 32:22-32

Autorius: Deividas Felkeris

Prašau, atsiverskite kartu su manimi Biblijoje į Pradžios 32 skyrių; Pradžios 32. Tai rasite 27 puslapyje prieš jus esančioje bažnyčios Biblijoje. Ir prieš skaitydami, kažkas, ką reikia apsvarstyti. Mano gyvenimas buvo amžinai pakeistas, kai mano tėtis man pristatė mano dabar mėgstamiausią filmą, kurį aš tikriausiai žiūrėjau 923 kartus, „Hoosiers“. Ir tai apie Indiana aukštųjų mokyklų krepšinio komandą, Hickory Huskers. Ir aš dievinu šį filmą. Vaikystėje man jis patiko dėl outsiderio, Dovydo prieš Galiją, temos. Ir man patiko dėl komandos akcentavimo prieš individą. Ir, žinoma, man patiko dėl nuostabaus garso takelio. Bet kuo aš seniau, tuo labiau jį mėgstu. Ir tai todėl, kad jis užduoda ir atsako į daugybę gilių, širdžiai svarbių klausimų apie išganymą, apie romaną, apie priklausomybę, apie draugystę.

Visame yra daug nuostabių temų, tačiau iš esmės tai filmas apie pokyčius. Ar įmanomi pokyčiai? Juk yra nedidelė krepšinio komanda iš Indianos, pilna pasididžiavimo ir individualybių. Ir jūs klausite: „Kaip geri jie gali būti? Koks jų potencialas? Kaip toli jie gali nueiti? Ar jie gali pakankamai nusižeminti, kad taptų tikrai ypatingais?“ O tada pasirodo naujas treneris, treneris Norman Dale'as, ir jis turi nešvarią praeitį, bet jam suteikiama antroji galimybė. Ir jūs galvojate: „Ar jis gali pasikeisti? Ar jis gali būti kitoks? Ar jo praeitis gali būti išgyta?“ O tada yra miestelio girtuoklis Shooteris, kuriam treneris Dale'as turi neišvengiamą silpnumą. Ir tikriausiai dėl savo paties bagažo jis paskiria jį savo asistentu treneriu ir ištikimu draugu. Ir jūs stebitės: „Ar Shooteris gali mesti gerti? Ar jis gali būti geresnis? Ar jis gali būti daugiau? Ar jis gali būti geras ir ištikimas tėvas, kokio reikia jo sūnui?“ O viso filmo metu jūs desperatiškai norite matyti, kaip tai vyksta. Jūs desperatiškai norite matyti pokyčius. Tačiau ši pasididžiavusi komanda, šis treneris su bagažu ir šis miestelio girtuoklis visi yra palaužti. Ir jie visi yra sužeisti. Ir jie visi šlubuoja skirtingais būdais. Tačiau filmas išsikleidžia; filmas išsikleidžia į gražią pokyčių istoriją. Aš myliu „Hoosiers“, nes tai primena mano širdžiai, kad pokyčiai įmanomi.

Ar įmanomi pokyčiai?

Nežiūrint, ar jūs matėte šį filmą ar ne, jis mums visiems atrodo aktualus, nes vienas iš svarbiausių žmogaus klausimų, kuriuos galima užduoti, yra: „Ar aš galiu pasikeisti? Ar pasikeitimas įmanomas?“ Visi su tuo susiduria. Tai labai asmeninis klausimas, kurį galbūt jūs desperatiškai užduodate kažkam savo gyvenime. „Ar jie kada nors pasikeis?“ Galbūt yra kažkas brangus jums, kam reikia pasikeisti, ir jūs klausite: „Ar jie pasikeis?“ Tačiau jei esate sąžiningi su savo širdimi, tai yra viena iš didžiausių jūsų troškimų. „Aš turiu pasikeisti. Aš turiu būti kitoks. Aš negaliu likti toks pat.“ Ir jūs žinote, jūs galvotumėte, kad tai būtų lengviausias dalykas pasaulyje - pasikeisti save. Tarsi galbūt sunku pasikeisti savo šeimą. Tarsi galbūt esate čia ir jūsų šeima yra netvarka, jūsų šeima yra nekontroliuojama, ir sunku pasikeisti savo šeimą. Žinote, studentai, galbūt yra dalykų jūsų mokykloje, kurie sunkūs. Sunku pasikeisti savo mokyklą. Yra dalykų visuose mūsų santykiuose ir draugystėse. Sunku pasikeisti dalykus, kuriuos mes žinome, kad reikia pasikeisti mūsų santykiuose ir draugystėse. Bet jūs galvotumėte: „Taip, bet aš galiu pasikeisti save.“ Ir tai yra sunkiausias dalykas.

Ir kuo vyresni tampa, manau, tuo labiau pavargsti krikščionimi. Gali pavargti savęs ir pavargti nuo to, kas giliai viduje yra netvarka. Ir įpročiai, ir priklausomybės, ir keisti širdies elgesiai. Ką daryti su tuo nuovargiu? Tai yra klausimas. Tu desperatiškai nori pasikeisti. Nori keistis. Bet neturi nė menkiausio supratimo, kaip tai padaryti tikrai ir ilgam. Pradžios 32 yra vienas iš mano mėgstamiausių Biblijos fragmentų. Tai istorija apie desperatišką žmogų, kuris yra giliai trūkčiojęs. Tai desperatiškas žmogus, kuris yra giliai trūkčiojęs ir kovoja dėl savo gyvenimo. Tai tarsi lemiamas lūžio taškas Jokūbo gyvenime, kai jis susiduria su Dievu. Tai kova dėl jo gyvenimo ir čia Jokūbas pasikeičia. Taigi, atkreipkime dėmesį į Dievo Žodį. Prieš tai darant, eikime pas Jį maldoje. Meldžiamės.

Tėve, dėkojame Tau, kad Tu esi nusidėjėlių draugas. Dėkojame Tau, kad Tu esi stiprybė silpnumui. Meldžiamės, kad Tu išgelbėtum mūsų lūkesčius šį rytą, kad mes nesame čia tik dėl dar vieno sekmadienio. Ir Tėve, ar Tu padėtum mums tikėtis susitikimo su Tavimi? Ir dabar prašyk, Šventoji Dvasia, ar Tu kalbėtum per mane, Dvasia į dvasią? Ir meldžiamės Jėzaus vardu, amen.

Pradžios 32, pradedant nuo 22 eilutės. Tai Dievo Žodis:

Psalm 46

Tą pačią naktį jis [ Jokūbas ] atsikėlė ir pasiėmė savo dvi žmonas, dvi moteriškas tarnaites ir savo vienuolika vaikų, ir perėjo per Jaboko brastą. Jis pasiėmė juos ir išsiuntė per upelį, ir viską, ką turėjo. Ir Jokūbas liko vienas. Ir vyras su juo kovojo iki dienos švytėjimo. Kai vyras pamatė, kad jis neįveikia Jokūbo, jis palietė jo klubo sąnarį, ir Jokūbo klubas buvo išmuštas iš sąnario, kai jis kovojo su juo. Tada jis pasakė: "Paleisk mane, nes diena atėjo." Bet Jokūbas pasakė: "Nepaleisiu tavęs, jei nebūsi manęs palaiminęs." Ir jis pasakė jam: "Kaip tavo vardas?" Ir jis pasakė: "Jokūbas." Tada jis pasakė: "Tavo vardas daugiau nebus vadinamas Jokūbu, bet Izraelis, nes tu koveisi su Dievu ir su žmonėmis ir įveikei." Tada Jokūbas paklausė jo: "Prašau, pasakyk man tavo vardą." Bet jis pasakė: "Kodėl tu klausinėji mano vardo?" Ir ten jis jį palaimino. Taip Jokūbas pavadino vietą Penielu, sakydamas: "Nes aš mačiau Dievą akis į akį, ir mano gyvenimas buvo išgelbėtas." Saulė iškilo virš jo, kai jis ėjo pro Penuelį, šlubčiodamas dėl savo klubo. Todėl iki šios dienos Izraelio žmonės nevalgo šlaunies sausgyslės, kuri yra ant klubo sąnario, nes jis palietė Jokūbo klubo sąnarį prie šlaunies sausgyslės.

Čia yra Dievo Žodis.

Štai ką aš noriu, kad mes svarstytume šį rytą, kai žiūrime į šią garsiąją kovą nakties viduryje – Jokūbas išeina kitoks. Jokūbas skiriasi. Jokūbas yra naujas. Ir tai dėl naujos kovos. Ir tai dėl naujos motyvacijos. Ir tai dėl naujos laikysenos. Jokūbas turi naują kovą. Dievas pradeda šią kovą. Dievas įsikiša į sceną. Dievas įsiterpia. Yra nauja motyvacija. Jokūbas yra pasikeitęs iš vidaus. Jo širdies judesiai ir pojūčiai skiriasi. Ir tada yra nauja laikysena. Jokūbas yra sužeistas ir jis šlubčioja, kai saulė šviečia ant jo.

Nauja Kova

Ir štai pirmas dalykas, kurį matome – nauja kova. Įsivaizduokite, kad yra visiškai tamsu; Jokūbas yra tamsoje. Galbūt trumpam laikui jis galėjo pamatyti deglus tolumoje, kai jo šeima perėjo per upę. Matote 23 eilutėje, jis išsiuntė viską, ką turėjo, per upę. Rachelė būtų buvusi ten, moteris, kurią jis mylėjo. Ir Leah, jo pirmoji žmona. Jo vaikai, jo tarnai, jo gyvūnai – viską, ką turėjo, jis išsiuntė, viską, išskyrus save. 24 eilutė mums sako, kad Jokūbas buvo visiškai vienas tamsoje. Prisimenate, jis paliko savo dėdę Labaną ir yra kelyje namo. Sugrįžta palaidūnas! Kai kuriais atžvilgiais, iš tikrųjų, Jokūbas, palaidūnas Jėzaus palyginime, turi daug aidų toje palyginime su Jokūbo istorija Genesis 32 ir 33. Ir štai jis grįžta namo. Įvyks susitikimas. Įvyks susitikimas su broliu, kurį jis apgavo, Esaumi. Jokūbas pavogė Esaumo pinigus, jo palikimą, jo palaimą, ir Esau tą dieną pasižadėjo, kad nužudys Jokūbą. Nuo tada Jokūbas buvo vedęs du kartus, susilaukė vienuolikos vaikų. Jis tapo turtingu ir sėkmingu žmogumi, bet niekada nesusidorojo su savo praeitimi ir dabar ji pagaliau jį pasivijo. Jokūbas išsiuntė žinią Esau, 3 eilutė, kad grįžta namo. Mums sakoma 6 eilutėje, kad Jokūbo pasiuntiniai grįžta ir sako: "Esau ateina pasitikti tavęs ir su juo yra 400 vyrų." Ir štai, 7 eilutė, Jokūbas išgąsta; jis susirūpinęs.

Susitaikymas ar kerštas?

Ir tada mes matome, kaip jis daro kažką, ko mes niekada anksčiau nematėme. 9-11 eilutėse Jokūbas meldžiasi desperatiškiausiu malda savo gyvenime. Jis meldžiasi desperatiškiausiu malda savo gyvenime. Tai ilgiausia malda knygoje Pradžios. Ir jis mums pateikia aiškiausias įrodymas, kad dabar jis priklauso Viešpačiui. Ir tada jis siunčia dovaną po dovanos, bangomis, į Esaū, tikėdamasis suminkštinti savo brolio širdį. Nes milijono dolerių klausimas yra: "Ar Esaū ateis taikoje susitaikyti? Ar Esaū ateis kare, norėdamas atkeršyti?" Tai gyvybės ar mirties reikalas pavogti palaimą, ir taip – susitaikymas ar kerštas? Tai yra klausimas. Ir taip Jokūbas yra vienas, tamsoje. Jis yra tarp kūjo ir priekalo. Už jo yra Labanas. Jis negali grįžti į tą gyvenimą. Ir Dievas buvo sakęs 31 skyriaus 3 eilutėje grįžti namo. Jis negali grįžti. Ir prieš jį yra Esaū ir jo 400 vyrų. Ir taip Jokūbas susiduria su situacija, kurios jis nežino, ką daryti. Rytoj yra krizės diena, jo gyvenimo kulminacija. Jis yra prie mirties durų. Tai yra tamsioji Jokūbo sielos naktis. Jis neturi daugiau planų; jis neturi daugiau schemų. Jis neturi daugiau strategijos; jis išeikvojo savo triukų maišą; jis yra savo gyvenimo pabaigoje ir štai, būtent tą akimirką, 24 eilutėje, šis paslaptingas žmogus ateina pas jį šioje kulminacinėje scenoje ir kovoja su juo iki dienos švytėjimo.

Kovojant su Dievu

Nėra jokio įžanginio žodžio apie jį, šį paslaptingą žmogų. Jis atsiranda iš niekur ir užpuola Jokūbą bei kovoja su juo. Jis kovoja su Jokūbu. Tai paveikslas, kurį nupiešė Rembrantas. Tai pagrindinė Jokūbo gyvenimo dalis. Ši viso nakties kova dėl jo gyvenimo. Ir aišku iš likusios mūsų ištraukos, ypač 28 ir 30 eilėraščių, bei iš mažos pastabos Hosea 12 skyriuje, kad šis žmogus nėra paprastas. Kad tai yra Dievo paties pasireiškimas. Prieš įsikarnavimą buvęs Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, kuris persekiojo ir dabar laiko Jokūbą. Ir tai mums suteikia neišvengiamo paveikslo. Jokūbas, kovojantis su Dievu, yra viso Jokūbo gyvenimo paveikslas. Visas Jokūbo gyvenimas buvo Dievas prieš Jokūbą. Ir čia labai aišku, kad Jokūbas kovoja su Dievu.

Jūs žinote, yra istorija, apie kurią aš kartais pagalvoju apie žmogų, vardu Robert Robinson. Ir jis įsėdo į karietą Londone bei tikėjosi būti vienas. Bet priešais jį sėdėjo jauna moteris, kuri savo rankose laikė brevijorių. Tai maža maldaknygė, pilna eilėraščių, giesmių ir maldų. Ir Robinsonas nenorėjo kalbėti, todėl jie kelias minutes sėdėjo tylėdami. Ir tada jauna moteris nutraukė tylą. Ji permetė knygą per koridorių ir pasakė Robinsonui: "Jūs turite perskaityti tai. Šie žodžiai yra gražūs." Ir Robinsonas atidarė knygą bei perskaitė šiuos žodžius: "Ateik, Tu kiekvieno palaiminimo šaltinis, suderink mano širdį dainuoti Tavo malonę." Ir jo veidas paniuro. Ir ši moteris pastebėjo jo veido pasikeitimą bei pasakė: "Pone, ar jūs pažįstate šiuos žodžius?" Ir jis pasakė: "Ponia, aš parašiau šiuos žodžius daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus, ir aš norėčiau atiduoti tūkstantį pasaulių, kad šiandien jausčiau tai, ką jutau anksčiau. Aš norėčiau atiduoti tūkstantį pasaulių, kad šiandien jausčiau tai, ką jutau anksčiau."

Galbūt esate čia šį rytą ir, kaip Robertas Robinsonas, jums tai buvo ilgas laikas. Ilgas laikas, kai tai buvo tik apie jus ir Dievą. Ilgas laikas. Ir jūs esate taip užsiėmę ir galbūt taip patyrę, kad galite pabusti ir pagalvoti: „Kaip aš čia atsidūriau? Kaip aš taip toli nuejau nuo Dievo širdies? Kaip aš įkliuvau į šią būseną? Ir visa tai, ką mes darome – pamokslavimas ir dainavimas bei meldimės, tai palieka mano širdį taip plokščią. Ir ji tokia aptakusi ir šalta.“ Ką daryti su tuo? Galbūt šį rytą Dievas įsiverš į sceną. Galbūt Dievas susitiks su jūsų širdimi taip, kaip Jis susitiko su Jokūbo širdimi. O galbūt Jis jau tai daro. Galbūt jūs šiandien kovojate su Viešpačiu. Yra kova jūsų širdies teritorijoje ir jūs užduodate šiuos klausimus: „Kodėl? Kodėl, Dieve? Kodėl Tu įleidai tai į mano gyvenimą? Kodėl Tu leistų, kad tai įvyktų? Tai sunku. Kodėl Tu tai darai? Kodėl Tu negali to pašalinti? Mano priešakyje esantis gyvenimas negali būti mano gėrybė.“ Jūs kovojate su Dievu. Jūs imatės su Dievu. Šis fragmentas mums pateikia žmogaus širdies ir Dievo kovos iliustraciją. Mano valia prieš Dievo valią. Mano svajonės ir mano norai prieš Dievo [valią].

Jokūbas kovoja su Dievu ir štai kaip Dievas veikia. Mes galime išmokti kažką iš šio teksto. Kaip pasakė Timas Kelleris, "Dievas kartais turi mus įsikibti į pakeistą gyvenimą." Ar jūs norite pasikeisti? Dievas kartais turi mus įsikibti į pakeistą gyvenimą, o ne į jį įkomfortinti. Meilėje Jis turi mus įsikibti, ir meilėje Jis turėjo įsikibti Jokūbą. Dievas džiaugėsi Jokūbu. Dievas mylėjo Jokūbą. Niekas negalėjo išplėšti Jokūbo iš Viešpaties rankų. Ir buvo dėl to, kad Dievas mylėjo jį, kad Jis įsikibo į jį į pakeistą gyvenimą. Tai pirmas dalykas, kurį mes matome.

Nauja motyvacija

Antras dalykas, kurį matome, yra tas, kad šis mūšis tęsiasi kaip Jokūbo nauja motyvacija. Taigi šio kovos viduryje Dievas savo gailestingumu, atrodo, daro kažką su Jokūbu, kaip tėvas daro, kai kovoja su savo sūnumi, nes vyksta šis mūšis tarp Jokūbo ir Dievo. Šis pirmyn ir atgal, ir vėl pirmyn ir atgal. Ir tada šio mūšio viduryje Dievas daro kažką. Jis ištiesia ranką ir paliečia bei išlupa Jokūbo klubo sąnarį 25 eilutėje. Tai viena stipriausių žmogaus kūno dalių, ir Jokūbas yra ten sužeistas. Jokūbas yra sužeistas savo jėgoje. Dievas laužo Jokūbą jo stipriausioje vietoje.

Laužant stipriąją vietą

Kokia būtų ta vieta jums? Jūsų stiprioji vieta. Kokia būtų ta vieta jums? Tai, ką jūs galvojate, kad tai duos jums pranašumą palaiminimui; tai, kas jūsų gyvenimo aprašyme, jūsų manymu, duos jums priėmimą ir palaiminimą, kurio jūs trokštate. Tai, ką jūs naudojate kaip imtynininkas, kad duotų jums jėgos pojūtį? Kokia būtų ta vieta jums? Jokūbas yra ten sužeistas. Jis yra sužeistas savo jėgoje, ir tai yra todėl, kad Dievas eina tiesiai į jo širdį. Sinclair Fergusonas savo nuostabioje pamokslėje apie šią vietą pasakė: "Ar jūs matote, kad norėdamas turėti Jokūbo širdį, Dievas yra pasirengęs išlupti Jokūbo klubą? Ar jūs matote, kad norėdamas turėti Jokūbo širdį, Dievas yra pasirengęs išlupti Jokūbo klubą?" Ar jūs kada nors turėjote savo gyvenimą išmuštą iš sąnarių Dievo? Ar jūs kada nors turėjote savo planus ar svajones išluptus? Tai gali būti viena iš svarbiausių dalykų, kuriuos jūs galite išgirsti šį rytą – kad kelias į jūsų širdį, kaip sakė Fergusonas, yra per kažko, kas daro jus stipriu, išlupimą. Kelias į jūsų širdį yra per kažko, kas daro jus stipriu, išlupimą. Kokia būtų ta vieta jums? Tai, ką Dievas daro su Jokūbu.

Ir jūs matote, tai yra tam, kad jį įtraukti; tai yra tam, kad jį įtraukti. Nes pagaliau ir pirmą kartą Jokūbas yra palaužtas. Jis yra sužeistas savo jėgoje, jo savarankiškumo jausmas yra sužeistas, jo pasididžiavimas yra pažemintas. Jis negali sukurti šios pergalės. Jis negali manipuliuoti šia kova. Jam yra duota žaizda, kuri neleis jam laimėti savo jėgomis. Matote, mes visi norime keistis, mes visi norime keistis, bet nė vienas iš mūsų nenori būti sužeistas. Mes visi norime būti palaiminti. Jokūbas čia sako: „Palaimink mane“. Mes visi to norime. Mes visi norime būti palaiminti. Bet niekas nenori maldauti. Jokūbas čia pagaliau ir pirmą kartą yra pakankamai nusivylęs, kad maldautų. Jis sako: „Aš neleisiu tau eiti, jei nepalaiminsi manęs“. Nes pagal ištrauką po sužeidimo, 26 eilutėje, Dievas sako Jokūbui: „Tu turi mane paleisti prieš aušrą“. Ir taip Dievas sako: „Jei pamatysi mano šlovę, jei pamatysi mano šlovę, tu nemirsi“. Štai kas vyksta. Ir Jokūbas sako: „Aš neleisiu tau eiti, jei nepalaiminsi manęs“.

Pasukimas

Matote, kai ši kova prasidėjo, kai Jokūbas buvo pirmą kartą užpultas, kaip Jokūbas kovojo? Koks buvo jo planas? Kokia buvo jo nuotaika? Koks buvo jo stilius? Kokia buvo jo motyvacija? Kai Jokūbas buvo pirmą kartą užpultas, jis panaudojo visą savo užsispyrimą, savarankiškumą ir visą savo jėgą, kad pabėgtų. Ir jūs matote čia lūžio tašką. Kai tik jis buvo paliestas šlaunyje, Jokūbas tampa įkyriu vaiku. Jis tampa įkyriu vaiku. Visi komentatoriai sako, kad lūžio taškas, kai Jokūbas žinojo, kad tai buvo Dievas, buvo 25 eilutėje, kai Jokūbas pasakė: „Aš neleisiu tau eiti. Dieve, prašau, neik“. Matote, tai buvo skausmo momentu ir tai buvo silpnumo momentu.

Derek Kidner savo garsaus komentarų apie Pradžią knygoje sako, kad "kai Dievas palietė Jokūbo sąnarį, tai buvo ir pralaimėjimas, ir pergalė kartu." Kad kai Dievas palietė Jokūbo sąnarį, tai buvo ir pralaimėjimas, ir pergalė. Tai buvo ir pralaimėjimas, ir pergalė, nes Jokūbo atsakas į žalą, jo atsakas į kančią, kurią Dievas atnešė į jo gyvenimą, buvo tas pralaimėjimas, kuris atneša pergalę; nes jame Jokūbas griebiasi Dievo. Šiame pralaimėjime Jokūbas griebiasi Dievo.

Matote, Jokūbo šūkis visą jo gyvenimą buvo šie žodžiai – „Aš neleisiu Tau eiti, jei Tu manęs nepalaiminsi.“ Jo noras, jo motyvacija dėl palaiminimo buvo jo gyvenimo tema. Ir matote, žodžiai yra tie patys, bet prasmė yra visiškai kitokia. „Aš neleisiu Tau eiti, jei Tu manęs nepalaiminsi.“ Ar žinote šiuos žodžius? „Dieve, neik. Nelik.“ Jūs alinate ir trokštate Dievo. Jūs norite daugiau Dievo. Tai yra tai, kas vyksta su Jokūbu čia.

Jūs žinote, kad aš kartais kalbu apie savo sūnų, Maršalą, kai mokau. Maršalas yra trejų su puse metų, jis yra smagaus amžiaus, ir dažnai, kai aš ruošiuosi išeiti ryte arba kai grįžtu vakare, mes turime šį dalyką, kurį kartojame vėl ir vėl, ir Maršalas žiūri į mano žmoną, savo mamą, ir sako: „Tėti, tai mano žmona, o tai tavo mama. Tai mano žmona, o tai tavo mama!“ Ir žinote, šios rūšies dalykai yra tokie, kuriuos tėvas turi gerai suprasti! Ir aš žiūriu į Maršalą ir dažniausiai jį mesti ant lovos arba ant sofos, arba ant grindų ir imamės imtynių, ir jis sako: „Bičiuli, tu geriau suprask – tai mano žmona, o tai tavo mama!“ Ir mes tiesiog juokiamės, ir juokiamės, ir juokiamės daugiau nei kada nors anksčiau. Ir dažnai tai baigiasi keistu būdu. Maršalas dažnai – mes einame pirmyn ir atgal, ir pirmyn bei atgal, ir Maršalas sako: „Tėti, tu gali kopti savo batus.“ Jis sako: „Tėti, tu gali kopti savo batus.“ Ir man šiek tiek laiko prireikė suprasti, ką jis sakė. Ir mes tai darome, kai aš ruošiuosi išeiti ryte arba kai grįžtu vakare. Ir ką Maršalas sako, jis sako: „Tėti, prašau, nelik. Prašau, pabūk. Prašau, neik. Tėti, prašau, būk namie.“

Ar jūs žinote tuos žodžius? „Dieve, nepalik. Dieve, prašau, lik su manimi.“ Galbūt jūs esate čia šį rytą ir norite pasikeisti, norite būti kitokie, norite būti nauji. Jūs esate taip pavargę nuo savęs. Jūs esate pavargę nuo savo širdies. Jūs esate išsekę nuo savo nuodėmių. Jūs esate išsekę nuo savo atsitraukimo nuo Dievo. Jūs ilgitės būti apimti Dievo. Jūs ilgitės, kad Dievas būtų jūsų slėptuvė. Jūs ilgitės, kad Dievas jūsų neleistų. Jūs ilgitės, kad Dievas nepaliktų. Ar jūs žinote, ką reiškia sakyti: „Nepalik, Dieve. Aš nenoriu to, ką siūlo sulūžę cisternos. Aš nenoriu išleisti pinigų už tai, kas nėra duona. Aš nenoriu darbuotis už tai, kas netenkina. Nepalik. Duok man Jėzų. Ryte, kai aš atsikeliu, duok man Jėzų.“ Ir matote, su tais žodžiais 26-ajame eilutėje, mes žinome, kad įvyko pokytis. Tai kitoks Jokūbas. Jis yra pasikeitęs žmogus. Jis susidūrė su gyvu Dievu ir dabar jis desperatiškai jį apimčia.

Nauja tapatybė

Ir pažvelkite į apsikeitimą, vykstantį 27-29 eilutėse. Dievas sako 27 eilutėje: "Kaip tavo vardas?" Ir senovėje vardas turėdavo kažką iš to, kas buvo būdinga tam, kas jį nešiojo. "Kaip tavo vardas?" Jis sako: "Kas tu esi?" Vienas komentatorius pasakė: "paskelbti savo vardą yra savęs atskleidimo aktas." "Kas tu esi?" Ir Jokūbas, žinote, reiškia daugybę dalykų – "kulno čiupikas; apgavikas; sukčius." Ir po metų, kai pranašas Jeremijas rašė vieną iš garsiausių žmogaus širdies aprašymų, jis sako, tai yra Jeremijo 17, 9 eilutė: "Širdis yra apgaulinga virš visko ir beviltiškai serganti." Žodis išverstas kaip "apgaulinga", tai yra Jokūbo vardas. "Širdis yra Jokūbas ir beviltiškai serganti." Ir jo vardas yra jo išpažintis. Jis sako 27 eilutėje, tai yra jo nuodėmės išpažintis, "Jokūbas." Ir palaima, kurią jūs matote 28 eilutėje, palaima, kurią jis gauna, yra naujas vardas; tai nauja tapatybė, naujas įrašas. 28 eilutė: "Tavo vardas nebegali būti Jokūbas, bet Izraelis, nes tu koveisi su Dievu ir su žmonėmis ir nugalėjai." Tai geras žodis. "Viskas apie tavo praeitį, Jokūbą, tai nebe tu. Tavo tapatybė, Jokūbą, ji nėra tavo bagaže; ji nėra tavo bankrotas. Tu neesi savo gėda. Tu neesi savo praeitimi. Bet tavo tapatybė, Izraelis, yra Dievo atkaklume." Dievas kovoja. Dievas stengiasi. Dievas nugalės. Ir jūs matote, tai suteikia Jokūbui ir mums, Kristuje mylimiems, visai naują būtimo būdą ir visai naują gyvenimo būdą. Jokūbas yra pasikeitęs žmogus iš vidaus.

Nauja laikysena

Ir paskutinė ir galiausiai bei labai trumpai – Jokūbo laikysena. Aš manau, kad gražiausia scena iš visų yra Jokūbas šlubuojantis 31 eilutėje. "Saulė išryto ant jo, kai jis praėjo Penuelį, šlubuojantis dėl savo klubo." Jūs matote, čia yra šis malonės žaizda. Tai yra pasikeitusio žmogaus laikysena. Tai yra krikščioniško gyvenimo laikysena – šlubuojantis tų, kurie yra išgydyti Dievo darbo. Ar tu turi šlubavimą? Ar tu turi šlubavimą?

Daugelis jūsų tai žino, bet maždaug prieš ketverius metus mano mama buvo diagnozuota su kiaušidžių vėžiu. Ir šis paskutinis trumpas laikotarpis buvo saldus sezonas. Ji gyvena Starkville ir gydosi čia, Džaksone, ir būna su mumis visą savaitę kas trečią savaitę. Taigi, su dviem mažais vaikais ir mama mieste dėl chemoterapijos, mūsų namas tų savaičių metu yra tarsi zoologijos sodas. Ir yra daug dienų, kai mama jaučiasi gerai, bet yra daug dienų, kai mama pasiekia savo resursų ribą. Ir viena iš dalykų, apie kurią mano mama vis daugiau kalbėjo, yra tai, kiek ji sužinojo apie Dievo meilę jai per mano tėčio rūpestį jai. Ir jūs žinote, ji sako, tarsi vestuvių dieną, jūs žinote, „Aš esu graži, aš turiu baltą suknelę, mano plaukai yra padaryti.“ Tarsi „Aš esu linksma! Mes turime svajones. Mes turime planus. Mes turime gyvenimą priešakyje.“ Tarsi „Taip, jis mane myli.“ Bet ligoninėje ir porą dienų po chemoterapijos ir kai aš visą dieną guliu lovoje, tarsi ji žinojo, kad, ji žinojo, kad jis ją myli, bet tai tiesiog įrodo, „Taip, jis tikrai mane myli.“ Ir ji per tai sakė, kad ji sužinojo apie Dievo meilę, kad tai padarė vėžį jai brangų. Ji žinojo, bet tai įrodė, „Tai nėra apie tai, ką aš atnešu ant stalo. Tai apie tai, ką Dievas atnešė ant stalo man per Jėzų.“

Ar jūs turite šlubą? Žinote, vienas autorius pasakė: „Būkite atsargūs, kam jūs gailestatės, ir būkite atsargūs, kam jūs pavydite.“ Ar jūs turite šlubą? Ar jūs sužeistas? Ar jūs palūžęs? Tai yra krikščioniškojo gyvenimo laikysena – vyrai ir moterys, kuriuos yra išjudinusi Dievo darbo jų gyvenime ir priversti šlubuoti po Dievo galinga ranka, nusižeminę po Jo galinga ranka, priversti šlubuoti sąmoningai savo silpnumą ir priklausomybę nuo Viešpaties. Taigi, ką jūs darote su tuo? Jei esate čia ir jūsų praeitis ir gėda yra už jūsų, o jūsų Ezavo ir 400 vyrų versija yra prieš jus, jūs žinote, kad psalmininkas sako Psalm 46 Ar žinote, kaip baigiasi ta psalmė? „Jakobo Dievas, Jakobo Dievas yra mūsų prieglobstis.“ Jakobo Dievas yra mūsų prieglobstis. Ir jei Jis gali būti prieglobstis Jokūbui, tai Jis gali būti prieglobstis ir mums. Amen, tai yra Dievo Žodis. Eikime pas Jį maldoje.

Dangaus Tėve, meldžiamės, kad Tu mus šiandien nustebintum gera žinia, kad Tu mus tiktu mūsų nesėkmės viduryje ir parodytum, kad pasikeitimas yra įmanomas dėl Tavo malonės. Ir meldžiamės Jėzaus vardu, amen.