Evangelija ginčų visuomenėje

1 Korintiečių 6:1-8

Autorius: Davidas Strain

Maloniai prašau, pasiimkite Šventąjį Raštą ir kartu su manimi pereikime į 1 Korintiečių 6 skyrių; 1 Korintiečių 6 skyrių, jei naudojatės vienu iš mūsų bažnyčios Biblijų, rasite 954 puslapyje. Praeitą kartą buvome 5 skyriuje ir svarstėme kai kuriuos sunkumus, kuriuos Paulius pradės nagrinėti likusioje 1 Korintiečių knygos dalyje. 1-4 skyriai buvo gana ramūs ir lengvai suprantami, tačiau, kaip sakėme, kai buvome 5 skyriuje, nuo šiol tai tarsi plaukimas plaustu per baltąsias vandenis; gana krumpli kelias. Čia yra sudėtinga medžiaga. Praeitą kartą 5 skyriuje, kaip prisimenate, jis nagrinėjo seksualinės amoralumo ir bažnyčios drausmės problemą. Šį kartą problema, kamuojanti Korinto bažnyčias, susijusi su tikinčiaisiais, kurie ieško teisumo vien prieš kitą, dažniausiai dėl smulkių ginčų vietinės bažnyčios bendruomenėje, civiliniuose teismuose. Ir Paulius rašo, norėdamas juos iššūkti ir išspręsti šią žalingą problemą.

Ir kai mes bandome suprasti Pauliaus mokymą čia, yra du preliminaraus pobūdžio klausimai, kurie gali mums padėti, kai artėjame prie teksto, kad jį tinkamai suprastume ir pritaikytume. Pirmasis susijęs su tuo, ką Paulius nesako 1 Korintiečių 6, 1-8 eilutėse. Jis nesako, kad baudžiamosios teisės klausimus reikia laikyti tyliai ir tvarkyti vidiniuose bažnyčios reikaluose. Tai ne jo žinutė. Jis nesiūlo, kad išėmimas ar piktnaudžiavimas ar tokio pobūdžio klausimai turėtų būti laikomi atokiai nuo teismų ar įstatymų. Iš tiesų, kai jis reikalavo, apaštalas Paulius pats buvo pasirengęs pasinaudoti savo teisėmis kaip romėnas ir kreipėsi į teisingumo teismus dėl teisinių priemonių ir išlyginimo. Civilinis magistratas, kaip jis mums pasakys Romiečių 13 skyriuje, yra Dievo ministras, Jo tarnas, kurį Dievas yra paskyręs ir nustatęs mūsų labui. Taigi Paulius čia nesako, kad neturėtume kreiptis į šalies įstatymus, kai tai būtina. Yra aplinkybių, kai tikintieji neturi kito pasirinkimo, tik gindami save ar kitus, naudotis šalies įstatymais, kai nėra kito pasirinkimo.

Tačiau tai nebuvo tai, kas vyko Korinte. Atrodo, kad Korinte bažnyčios nariai pamiršo savo įsipareigojimus kaip krikščionys vienas kitam atleisti, mylėti vieni kitus ir praktikuoti kantrybę vieni su kitais. Ir vietoj to, jie naudojo teismus, kad įrašytų taškus, uždirbtų pinigus ir įgytų konkurencinį pranašumą versle ir visuomenėje kitų krikščionių brolių ir sesių sąskaita. Ir kaip galite įsivaizduoti, tai darė didelę žalą Korintiečių bažnyčios bendruomenėse. Taigi tai pirmas dalykas, kurį reikia turėti omenyje, kai dirbame su 1 Korintiečių 6:1-11. Paulius neturi nieko prieš tinkamą civilinio įstatymo naudojimą, kai tai būtina, bet jis iššūkis tokio įstatymo piktnaudžiavimo savanaudiškais ir piktybiškais tikslais, kurie buvo įprasti Korinte.

Antrasis preliminarus dalykas, kuris mums padės suprasti Pauliaus žinią čia, susijęs su tuo, kaip keistos yra 1-8 eilutės, kai jas įdėjame į šios laiško dalies kontekstą. Taigi, prisiminkite, 5 skyriuje Paulius nagrinėjo labai konkretų ir sunkų seksualinės amoralumo atvejį. Ir jis kalbėjo apie bažnyčios drausmę seksualiai amoraliam ir nesigailinčiam bažnyčios nariui. Tada antroje 6 skyriaus pusėje jis vėl grįžta prie seksualinės nuodėmės klausimo. Ir tada labai natūraliai jis pereina. Taigi 5 skyriuje ir antroje 6 skyriaus pusėje jis kalba apie sutrikusią ir nuodėmingą seksualitetą. Ir tada labai natūraliai 7 skyriuje jis kalba apie santuoką ir dievišką bei teisingai sutvarkytą ir Dievą garbinantį seksualitetą. Ir visa tai turi tam tikrą logiką; yra tam tikra tvarka.

Ir štai mes atrandame save 6 skyriuje, 1-8 eilutėse, šiek tiek brūžindami galvas, nes čia, pačioje šios diskusijos apie žmogaus seksualitetą viduryje, yra šis reikalas apie ieškinius. Ką, po viso pasaulio, 6 skyrius, 1-8 eilutės, daro čia? Manau, yra du dalykai, kuriuos reikia turėti omenyje, kad galėtume atsakyti į šį klausimą. Pirmiausia, prisiminkite, kad 5 skyriuje Paulius ragino korintiečius vykdyti bažnyčios drausmę; jie atsisakė, jie buvo nenoriai vykdyti bažnyčios drausmę esant akivaizdžiam, skandalingam, viešam, seksualiniam amoralaus elgesio atvejui vieno iš jų narių. Taigi 5 skyriuje jie atsisako imtis būtinų, bažnytinių, dvasinių veiksmų prieš tikrąją nuodėmę. Bet 6 skyriuje - koks kontrastas - jie, atrodo, pernelyg noriai imasi nereikalingų, piktybinių, teisinių ir teisminių veiksmų tiesiog tam, kad greitai užsidirbtų pinigų.

Šie du dalykai visai nederinkamai. Argi jie? Čia yra kontrastas, prieštaravimas, ir mes turėtume jausti jo įgėlimą. Jie pasipiktina mintimi apie bažnyčios drausmę, bet neturi problemų ieškoti į teismą dėl kiekvieno cento, kai tik turi pusę progos. Šie dalykai neturėtų būti tokie, sako Paulius.

Ir kita priežastis, kodėl šis tekstas čia yra, tikriausiai susijusi su tvarka, kurioje reikalai buvo pateikti Pauliui iš pradžių korintiečių. Ir jis atsako į juos tvarka, kurioje jie atėjo. Ir jis atsako į juos atvejų tvarka, ar tai yra bažnyčios susiskaldymas 1-4 skyriuose ar seksualinė amoralumas ar bažnyčios drausmė ar ieškiniai tarp tikinčiųjų, jis imasi kiekvieno, beveik kaip atvejo studija, parodydamas, kaip, kad ir kokia problema mus bebūtų, atsakymas ir priešnuodis kiekvienam yra visiškai tas pats. Jis taiko Jėzaus Kristaus nukryžiuotojo Evangeliją korintiečių širdims ir gyvenimams. Ir jis sako: „Jei jūs tikrai tai gaunate, jei tai tikrai pradeda skverbtis ir perrašinėti bei perkonfigūruoti jūsų mąstymą nuo pat pradžių, tada viskas kitas pasikeis irgi.“ Tikroji problema Korinte susijusi su jų nesugebėjimu suprasti ir taikyti Evangeliją.

Ir taip 6 skyrius, 1-11, yra tik dar viena atvejo studija tarp kelių šiame laiške, parodanti mums, kad gera žinia apie Jėzų tikrai veikia grubioje realybėje pasaulio, labai panašaus į mūsų. Taigi stenkimės kartu, kai skaitysime tekstą po akimirkos, išlaikyti tuos preliminarius konceptus ir kategorijas mūsų mintyse. Jie padės mums, manau, suprasti pagrindinę Pauliaus argumentaciją. Prieš skaitydami Šventąjį Raštą kartu, nusilenkime galvas ir melskimės!

Tėve mūsų, Tavo Žodis dabar prieš mus. Mes meldžiamės malonės išgirsti jį ir priimti jo žinią, ir per jį būti traukiami atgal, lenkti mūsų kelius Viešpačiui Jėzui, kuris yra karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats. Nes meldžiamės Jo vardu, amen.

1 Korintiečių 6 skyrius, 1 eilutė. Tai yra Visagalio Dievo Žodis:

Kai vienas iš jūsų turi skundą prieš kitą, ar jis išdrįsta eiti į teismą prieš neteisiuosius vietoj šventųjų? Argi nežinote, kad šventieji teisins pasaulį? O jei pasaulis turi būti teisiamas jūsų, ar esate nekompetentūs išspręsti menkiausius ginčus? Argi nežinote, kad mes teisinsime angelus? Kiek daugiau tada šio gyvenimo reikalus! Jei turite tokius atvejus, kodėl juos pateikiate tiems, kurie neturi stovėjimo bažnyčioje? Aš tai sakau jūsų gėdai. Ar gali būti, kad tarp jūsų nėra nė vieno išmintingo, kuris galėtų išspręsti ginčą tarp brolių, bet brolis eina į teismą prieš brolį, ir tai prieš netikėjus? Turėti bylas tarpusavyje jau yra jūsų pralaimėjimas. Kodėl gi neiškęsti neteisybės? Kodėl gi neiškęsti apgaulės? Bet jūs patys darote neteisybę ir apgaunate – net savo brolius!

Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Nemirksėkite: nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimžodžiai, nei vyrai, kurie turi lytinius santykius su vyrais, nei vagys, nei gobšūs, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei sukčiai nepaveldės Dievo karalystės. Ir tokie buvo kai kurie iš jūsų. Bet jūs buvote nuplauti, jūs buvote pašventinti, jūs buvote išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasios.

Amen, ir mes šloviname Dievą, kad Jis kalbėjo savo Šventajame Žodyje.

Jei mes norėtume nustatyti problemą, esančią Korinto bažnyčios painiavos šaknyje, geriausia diagnozė, kurią aš esu sutikęs, yra tai, ką vienas komentatorius vadina „Evangelijos užmarštimi“. Evangelijos užmarštis – tai yra tai, ką jie kenčia Korinte. Aš skaičiau istoriją – iš tikrųjų aš mačiau šią istoriją naujienų svetainėje prieš keletą dienų apie vyrą, vardu Benjamin Kyle, kuris buvo rastas sumuštas ir apleistas ir dabar kenčia siaubingą užmarštį. Jis praleidžia visą savo laiką ieškodamas savęs interneto svetainėse, kuriose yra dingusių žmonių sąrašai; bando užpildyti trūkstamą savo gyvenimo istoriją. Jis prarado savo tapatybę; jis nežino, kas jis yra.

Ir korintiečiai čia elgiasi – ir vėl ir vėl įvairiais klausimais, kuriuos Paulius sprendžia, mes matome tai. Jie elgiasi, tarsi kažkas panašaus būtų atsitikęs jiems. Jie turi tam tikrą evangelijos užmarštį. Geros naujienos apie Jėzų, jų naujoji tapatybė Jame, buvo užmiršta ir ignoruota bei pamiršta situacija po situacijos. Jei pažvelgsite į mūsų ištrauką, pamatysite Paulių, kuris tai pabrėžia pakartotiniais klausimais: „Ar jūs nežinote?“ Taigi 2 versikle: „Ar jūs nežinote, kad šventieji teisins pasaulį?“ 3 versikle: „Ar jūs nežinote, kad mes turėsime teisti angelus?“ 9 versikle: „Ar jūs nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės?“ Yra dalykų, kuriuos jie turėtų žinoti. Paulius buvo juos mokęs; Cephas buvo kai kuriuos iš jų mokęs. Apollosas buvo su jais ir mokė juos; kiti buvo jiems atvėrę Šventąjį Raštą. Paulius anksčiau jiems rašė. Jie buvo gerai išmokyti apie Dievo dalykus ir jie turėtų žinoti. Bet jie, atrodo, užmiršo. Jų atveju tai yra evangelijos užmarštis. Ir tragiškos pasekmės iš to seka.

Iš ypač, jie pradeda vienas kitą suduoti į teismą elgdamiesi labiau primenantys jų seną gyvenimą nei naują gyvenimą, kuris turėtų jiems būdingas kaip krikščionims. Ir taip Paulius klausia 1 eilutėje: „Kai vienas iš jūsų turi skundą prieš kitą, ar jis drįsta eiti į teismą prieš neteisiuosius vietoj šventųjų?“ Tokie jie dabar. Jie yra šventieji. Tai yra, jie yra šventi – atskirti Dievo malonės ir darbo jų gyvenime dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus; paskirti Jo. Ir jie nebegyvena kaip anksčiau pagal pasaulio vertybes, bet dabar pagal Karaliaus Jėzaus vertybes, kurioms jie priklauso. Jie kovojo su problema, su kuria daugelis iš mūsų vis dar kovoja. Jie kovoja, dabar, kai jie tapo krikščionimis, norėdami atsikratyti senų įpročių ir modelių bei vertybių iš savo ankstesnio gyvenimo. Klausykite, tik akimirką, kaip vienas mokslininkas aprašo, kaip teismai veikė korintiečių pasaulyje. Jis sako: „Nusprendžiant pateikti ieškinį, pirmiausia reikėjo apskaičiuoti išlaidas ir šansus laimėti, ne remiantis bylos esme, bet remiantis atsakovo socialiniu statusu ir galingais ryšiais. Žmonės senovės pasaulyje“, jis sako, „varžėsi dėl garbės teismuose. Ir vienas įgydavo garbę sumušdamas varžovą. Ieškinio siekimas dažnai turėjo mažai sąsajų su teisingumo siekimu.“

Dabar tai buvo problema Korinte! Jų nedomino teisingumas; jiems rūpėjo asmeninė pažanga visuomenėje kitų sąskaita, kurie kažkaip grėsė jų padėčiai. Ir tai, ar jie buvo tikintieji, ar ne, jiems neturėjo reikšmės. Jų „menkaverčiai ginčai“, kaip Paulius juos vadina 2 versete, kvepia išdidumu ir snobizmu bei meilės stoka, nes jie veikė taip pat, kaip ir prieš tapdami krikščionimis. Jie sirgo Evangelijos užmarštimi. Jie buvo užmiršę, kad dabar, kai jie yra „Kristuje“, dabar, kai Jėzus juos išgelbėjo, jie yra nauji žmonės, turintys gyventi naują gyvenimą Dievo naujos bendruomenės – Jėzaus Kristaus Bažnyčios – kontekste.

Ir Paulius čia jų užmarštį gydys trimis žingsniais, trimis būdais, kaip mūsų tikroji Evangelijos tapatybė turėtų formuoti tai, kas mes esame. Pirma, jei pažvelgsite į ištrauką, pirmiausia 1-3 versetuose jis kalba apie mūsų ateitį, apie tai, kur mes einame dabar, kai esame krikščionys; mūsų likimą. Antra, 4-8 versetuose, jis kalba apie dabartį, ragina mus susidurti su tuo, kaip mes gyvename dabar, nepaisant to, kad esame krikščionys. Ir galiausiai 9-11 versetuose, jis kalba apie praeitį; apie tai, kokie mes tapome Dievo malonės dėka, kai Jis mus padarė krikščionimis. Jei mes galėsime tai suvokti, sako Paulius, mes pradėsime atkurti tikrąją savo, kaip vyrų ir moterų Kristuje, tapatybę ir tai pakeis viską.

Mūsų ateitis

Tad kartu pažvelkime į 1-3 eilutes. Paulius mus nukreipia į ateitį, mūsų ateitį, kur mes dabar einame kaip krikščionys. Dabar jis tvirtins, kad krikščionių bendruomenė turėtų sugebėti tarpininkauti ginčuose viduje ir pasiekti susitaikymą tarp tikinčiųjų brolių ir sesių be būtinybės manyje atvejais kreiptis į civilinius teismus. Bažnyčia, galų gale, yra visuomenė, skirtinga nuo bet kurios kitos, apdovanota Dievo Dvasia, nusidėjėliai, išgelbėti malone, griebiasi Kristaus. Ir taip jis klaus, 5 eilutėje: „Argi nėra tarp jūsų nė vieno, kuris būtų pakankamai išmintingas, kad išspręstų ginčą tarp brolių?“ Bažnyčia turėtų sugebėti tai padaryti. Bet čia, 1-3 eilutėse, jis mums pasako, kodėl turėtume spręsti problemas viduje, kai tikintieji susipyksta ir nesutaria.

Mūsų Ateities Likimas

Ir jis mus nukreipia į mūsų ateities likimą. Pažiūrėkite į 2 eilutę. „Ar nežinote, kad šventieji teisins pasaulį? O jei pasaulis turi būti teisiamas jūsų, ar esate nekompetentūs išspręsti menkų bylų? Ar nežinote, kad mes turėsime teisti angelus? Kiek daugiau tada – šio gyvenimo reikalus?“ Čia, fone, beveik neabejotinai yra tokios vietos kaip Mato 19:28, Jėzaus žodžiai, kur Jis pasakė savo mokiniams, kad jie sės su Juo ant sostų, teisdami Izraelį naujajame kūrinyje. Arba Senojo Testamento Šventraščiai, kaip Danieliaus 7 knygoje, kur pranašas „matė vieną, panašų į Žmogaus Sūnų, kuriam buvo duota viešpatavimas ir valdžia ir karalystė“. Ir tada Danieliaus 7:27, mes skaitome: „Karalystė ir viešpatavimas, ir didybė karalysčių po visu dangumi bus duota Aukščiojo šventųjų žmonėms.“ Mes karaliausime ir teisim kartu su Jėzumi Kristumi. Tai mūsų išaukštintas ir šlovingas ateities likimas.

Bet korintiečiai, sako Paulius, priešingai, savo dėmesį skiria menkoms byloms, nors jie vieną dieną turi teisti angelus. Tikrai, net čia ir dabar, šio amžinojo gyvenimo pusėje, jis sako, „šio gyvenimo klausimais“, bažnyčia su tokiu likimu turėtų sugebėti išspręsti problemas tarp tikinčiųjų. „Prisiminkite, kur jūs einate“, jis mums sako. Prisiminkite aukštą orumą ir iškilmingą vaidmenį, kurį jūs vieną dieną atliksite pačioje dangaus teismo salėje. Jūs būsite teisėjas! Kaip turėtumėte čia elgtis šviesoje to ateities likimo? Jūs, kurie vieną dieną teisiuosite angelus, ar jūs čia vienas kitą griunate? Jūs, kurie vieną dieną sėsite su Kristumi galutiniame teisme, ar jūs naudojate pasaulio taktikas, kad pasiektumėte savo statusą čia, netgi kitų sąskaita ir įžeidžiant tuos, kurie bus jūsų broliai ir seserys tą paskutinę dieną? Prisiminkite savo likimą ir gyvenkite jo šviesoje. Mūsų ateitis, kur mes einame, dabar, kai esame krikščionys.

Mūsų dabartis

Antra, Paulius mums sako, kad turime susidurti su savo dabartimi – kaip mes gyvename, labai dažnai nepaisant to, kad esame krikščionys. Pažvelkite į 4-8 eilutes. Pagrindinė Paulo argumentavimo čia yra pastebėti žodžio „brolis“ kartojimą. Pažvelkite į ištrauką; 4-8 eilutės:

Taigi, jei turite tokias bylas, kodėl jas pateikiate tiems, kurie neturi stovėjimo bažnyčioje? Aš tai sakau jūsų gėdai. Ar gali būti, kad tarp jūsų nėra nė vieno išmintingo, kuris galėtų išspręsti ginčą tarp brolių, bet brolis eina į teismą prieš brolį, ir tai prieš netikinčius? Turėti ieškinius vieni prieš kitus jau yra jūsų pralaimėjimas. Kodėl gi nepatirti neteisybės? Kodėl gi nepatirti nuostolių? Bet jūs patys darote neteisybę ir žalą – netgi savo broliams!

Jų Evangelijos užmarštis reiškia, kad jų tapatybė Kristuje nustojo funkcionuoti ir veikti bet kokiu prasmingu būdu jų mąstyme ar gyvenime. Tai, kad jie buvo broliai ir seserys per tikėjimą Jėzumi, kad jie buvo šeima, turėjo padaryti visą skirtumą. Tačiau vietoj to jie ginčijo savo bylą prieš tuos, kurie neturi jokios padėties bažnyčioje, 4 eilutė. Ir taip Paulius sako, 5 eilutė, jie turėtų gėdytis savęs. Ar tikrai bažnyčia neturi pagrindinės kompetencijos ir dovanų tarp savo lyderių, kad galėtų padėti išspręsti pagrindinius ir smulkius ginčus? Ar tikrai nėra žmogaus, kuris būtų pakankamai išmintingas? Korintiečiai, prisiminkite, didžiavosi savo pranašesniu išmintingumu. „Na, tada“, sako Paulius, „jei esate tokie išmintingi, ar nėra nieko, kas galėtų padėti tarpininkauti tarp įskaudintų tikinčiųjų?“

Evangelijos pergalė

Bet vietoj to, jie ėjo prieš netikėlius, neteisiuosius, dėl sprendimo. Ir jis sako 7 eilutėje, kad tai „jau yra pralaimėjimas jums. Verčiau kenčiate neteisybę arba būkite apgaudinėjami nei darykite tai.“ Dabar, kodėl tai yra pralaimėjimas krikščionims elgtis tokiu būdu? Tai pralaimėjimas, nes Evangelija sako, kad priklausyti Jėzui reiškia tapti broliu ar seseria žmonėms, su kuriais jūs kitaip galbūt neturėtumėte nieko bendro. Jūs nesusiję su jais! Jūs nesuprantate jų! Jie nesuprantate jūsų! Jų kilmė, jų etninė priklausomybė, jų kilmingumas – visa tai gali būti visiškai svetima jums, visiškai ne jūsų komforto zonoje. Bet dabar, nepaisant viso to, dabar jūs tapote vienu su jais Kristuje. Dabar jūs esate šeima! Jie yra broliai ir seserys. Jūs esate susiję šventaisiais Evangelijos meilės saitais. Ir dabar jūs turite atleisti; jūs turite atsukti kitą skruostą. Jūs turite praktikuoti kantrybę; jūs turite palikti savo dovaną prie altoriaus ir eiti bei susitaikyti su savo broliu. Ir kai jūs tai darote, ir pasaulis stebi, kaip santykiai patiria spaudimą ir yra kiekviena priežastis jiems lūžti ir fragmentuotis bei tapti kartūs ir bjaurūs, kai bažnyčia vietoj to puola vien į kito meilę ir siekia susitaikymo, Paulius sako, kad tai pergalė. Tai Evangelijos pergalė. Pasaulis mato, kad jūs esate Kristaus mokiniai dėl jūsų meilės vieni kitiems!

Evangelijos pralaimėjimas

Bet tai nebuvo tai, kas vyko Korinte, ar tai? Užuot pasiekę Evangelijos pergalę, kai santykiai buvo išbandyti, kaip visi mūsų santykiai turi būti, jie grįžo prie numatytojo savo senojo gyvenimo pozicijos ir užuot pasiekę Evangelijos pergalę, kai stebintis pasaulis mato, ką daro Dievo malonė – paverčiant visą žmonių grupę į Kristaus panašumą, kurie tarnaus vieni kitiems net į savo pačių žalą – užuot to, jie mato žmones, kurie mesti ieškinius ir velka vieni kitus į viešuosius teismus, gėdina vieni kitus ir atneša Evangeliją į niekinimą. Tai pralaimėjimas! Kai pasaulis aplink mus žlunga į tribalizmą ir abipusį įtarumą bei smulkius skundus ir kai šie skundai sukietėja į ilgalaikes kivirčus ir įsitvirtinusius pasipiktinimus, kai pasaulis elgiasi taip ir Dievo žmonės siekia taikos ir susitaikymo, stengdamiesi gyventi taikoje vieni su kitais, kiek tai priklauso nuo jų, atleisdami vieni kitiems, kaip Dievas Kristuje atleido jiems, kai pasaulis tai mato, tai yra Evangelijos pergalė.

Dabar aš klausiu, ar pasaulis mato tai mumyse. Evangelijos pergalę? Ar vėl ir vėl mato pralaimėjimą, kai mes grįžtame prie numatytojo savisaugos, išdidumo, įtarumo, pasipiktinimo ir kartaus kivirčo? „Turėtume gėdytis savęs“, - sako Paulius, - „kai kaip broliai ir seserys vis dar elgiamės kaip pasaulis“. Kristus mirė už mus. Jo Dvasia gyvena mumyse. Jo Žodis nukreipia mūsų žingsnius ir vis tiek mes siekiame savo smulkių skundų ir savo centro siekiančių kivirčų prieš stebinčio pasaulio akis. Koks pralaimėjimas. Koks pralaimėjimas. Taigi Paulius ragina mus prisiminti mūsų ateitį, mūsų likimą – kas mes būsime vieną dieną ir kokį vaidmenį atliksime kaip teisėjai virš kosmoso kartu su Kristumi, Vyriausiuoju Teisėju – ir gyventi šios ateities šviesoje. Ir jis ragina mus pažvelgti į tai, kas mes esame dabar, matyti, kad šie dalykai neturėtų būti.

Mūsų praeitis

Ir galiausiai, jei pažvelgsite su manimi į 9-11 eilutes, jis primena mums apie mūsų praeitį – kas mes tapome, kai Dievo malone jis mus padarė krikščionimis. Mes grįšime prie 9-11 eilučių, jei Dievas leis, kitą kartą, norėdami atidžiau pažvelgti į šias eilutes, tad dabar, ar pastebėtumėte, kaip Paulius primena jiems tiesą, pagrindinę tiesą, kurią jie, atrodo, buvo užmiršę. „Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės?“ 9 eilutė. Taip Paulius apibūdino teisėjus, pagoniškus teisėjus, prieš kuriuos Korinto tikintieji kėlė vienas kitą į teismus 1 eilutėje, netiesiuosius. Ir čia jis sako: „Na, dabar leiskite man parodyti jums netiesiųjų likimą.“ Jis apibūdina juos 9 ir 10 eilutėse pagal jų įgimtą nuodėmę. „Nemanykite, kad apgaunamas: nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimžodžiai, nei vyrai, kurie praktikuoja homoseksualumą, nei vagys, nei gobšūs, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei sukčiai nepaveldės Dievo karalystės.“ Nuodėmingieji yra pašalinami iš Dievo karalystės; tai jis sako. Tai blaivus paveikslas.

Būk, Kas Tu Yra!

Tada jis numeta bombą; „Ir kai kurie iš jūsų buvo tokie! Bet jūs buvote nuplauti, šventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.“ „Korintiečiai, štai tikroji problema, kurią jūs visiškai iš akių praradote, kuri, jei tik jūs ją tiesiai savo mąstyme suvoktumėte, pradėtų keisti jus. Ir tai, kaip jūs dabar gyventumėte, nebūtų pralaimėjimas, bet iš tiesų pradėtų būti, pagaliau, pergalė. Štai tikroji problema! Jūs užmiršote, kad dabar jūs nebe tokie, kokie buvote anksčiau. Dabar, kai Jėzus Kristus į jūsų gyvenimą įsiveržė per Evangeliją, viskas pasikeitė. Jūs nebeapsiribojate senuoju nuodėmės gyvenimu.“ Ir Paulius išvardijo nuodėmių sąrašą, apibūdinantį žmones. Bet jis sako: „Dabar, kai jūs pažinote Jėzų, jos nebeapibrėžia jūsų. Tai nebe jūs, korintiečiai. Jūs buvote nuplauti, išvalyti, šventinti ir pripažinti teisiais Dievo akyse danguje ir apsirengę Jėzaus Kristaus teisumu. Toks jūs esate dabar, jei esate tikintysis. Toks jūs iš tiesų esate! Laikas pradėti gyventi pagal tai. Laikas pradėti būti tuo, kas jūs iš tiesų esate. Nenuostabu, kad jūs kovoje su nuodėme savo širdyje patiriate sunkumų, kai toliau identifikuojate save tuo, kokie buvote anksčiau, o ne tuo, kokie esate dabar Jėzuje. Prisiminkite savo naują, tikrąją tapatybę. Jūs atėjote pas Kristų ir sena praėjo, o nauja atėjo. Jūs esate naujas kūrinys. Būkite tuo, kas esate!“

Jūsų nauja tapatybė Kristuje

Štai, ką aš iš tikrųjų reikia, ir ką jūs, įtariu, taip pat reikia jūsų kasdienėje kovoje, jūsų kasdieninėje kovoje už gyvenimą Kristaus garbei ir praktišką šventumą. Daugelis mūsų yra pagundomi pagalvoti: „Tą, ko man tikrai reikia, yra kažkokia ypatinga antgamtinės galios dozė, kažkoks papildomas „sultys“, kad įjungčiau savo sielos variklį, kad padėtų man būti paklusniam. Kažkas daugiau! Kažkas naujo! “ Tai visai nėra Pauliaus patarimas. Jo patarimas nėra ieškoti kažko naujo, kažko ypatingo. Jo patarimas yra grįžti prie to, ką Dievas jau yra padaręs už jus Jėzuje Kristuje, suprasti Evangeliją ir jūsų naują tapatybę Jame. Tai suprasti. Pradėti tai įsisavinti į kiekvieną savo dvasinio gyvenimo porą, į kiekvieną plyšį ir įtrūkimą. Leisti tai persiskverbti visą kelią ir pradėti gyventi jos šviesoje. Nebe vergas nuodėmei. Nebe valdomas senuoju gyvenimu. Malonės vaikas. Įsūnytas į šeimą. Išgimęs iš Dievo Dvasios. Švarus ir teisus, ne mano paties teisumu, tarsi šie dalykai, kuriuos Paulius išvardija, niekada daugiau netemptų manęs ar nepriverstų suklupti. Ne, aš paveldėsiu karalystę, jūs, Kristaus tikintysis, paveldėsite karalystę, ne todėl, kad jūs nepasiekiate, bet todėl, kad esate pripažintas teisus Kristuje.

Ir kai jūs tai suvokiate, stebuklas ir džiaugsmas pradės gyvyti ir suteiks jėgų jūsų rankai duoti geležį jūsų valiai, tam tikrą ryžtą, kad jūs pradėsite siekti paklusnumo Karaliui Jezusui su džiaugsmingu širdimi. Jūs pradėsite spausti, kai santykiai pradės trūkinėti. Užuot atsitraukiant, jūs sieksite susitaikymo, kai viskas jumyse sako atsitraukti atgal į pasaulio kelią, stovėti už savo barikadų ir mesti granatas vienam antro ir žaizdoti bei naikinti vienam kitą. Ne, kai jūs suprantate, kas jūs iš tikrųjų esate Kristuje, jūs tampa kito tarnais ir siekiate susitaikymo. Ar tai nebuvo pergalė? Kai pasaulis žiūri, kaip šie krikščionys elgiasi po spaudimu. Ne, tai būtų pergalė. Kai jie mato mumyse, kai mes gyvename kartu, jie mato mūsų sunkiuose, nerangiuose, nepatogiuose santykiuose žmones, kurie neatsitraukia ir nepasitraukia, bet kurie siekia vienam kitą meilėje, nes mes esame šeima ir esame viena Kristuje. Tai būtų tikra pergalė. Koks Evangelijos galios demonstravimas.

Tai yra tai, ką Paulius mums kviečia. Taigi mes turime prisiminti mūsų ateitį – kur mes einame dabar, kai esame krikščionys. Vieną dieną mes teisim pasaulį, teisim angelus. Mes būsime aukščiausio teismo teisėjai vieną dieną. Čia mes esame mokymosi procese. Mes turime gyventi žinodami, kad tai kada nors bus mūsų likimas. Mes turime žvelgti į dabartį, matyti tas sritis, kuriose šiandien gyvename tokiu žemu lygiu, taip toli nuo mūsų naujos tapatybės ir stovėjimo. Taip toli nuo gyvenimo, į kurį esame pašaukti. Ir mes turime gailėtis. Ir mes turime prisiminti mūsų praeitį – ką Dievas padarė Kristuje ant kryžiaus ir mūsų širdyse per Kristų per Evangeliją, mus atnaujinant. Ir kai mes tai suvokiame, mes turime pradėti gyventi jo šviesoje, būti tuo, kas mes iš tikrųjų esame. Ar Viešpats duos mums malonę tai padaryti? Meldžiamės kartu!

Tėve mūsų, mes pripažįstame laikus, kai esame užleidę vietą Evangelijos užmarštimi, esame apleidę savo tikrąją tapatybę, esame gyvenę taip, tarsi būtume tokie, kokie buvome anksčiau, o ne kokie esame dabar Kristuje. Ar malonėtum mums atleisti už gyvenimą, kuris yra taip toli nuo mūsų privilegijų kaip Dievo vaikai, įvaikinti Tavo malone, apvalyti ir atskirti Tavo šlovės labui bei išteisinti danguje. Prašome, pasigailėk mūsų. Ir kai mes žvelgiame į stebuklą, kokius Tu esi mus padaręs, ar malonėtum mus įgalinti ir suteikti mums galią gyventi pagal tai, kokie mes iš tikrųjų esame? Nes prašome Jėzaus vardu, amen.