Tokie Buvote Jūs

Tokie Buvote Kai kurie iš Jūsų

1 Korintiečių 6:9-11

Autorius: Davidas Strain

Dabar, jei maloniai sutiktumėte, paimkite į rankas Dievo šventą Žodį ir kartu su manimi atsiverkite 1 Korintiečių 6 skyrių; 1 Korintiečių 6 skyrių. Šį rytą mes grįžtame prie praeitą kartą tik trumpai nagrinėto fragmento. Praeitą savaitę mes žiūrėjome į 6 skyriaus 1-11 eilutes. Šią savaitę mes sugrįžtame, kad šiek tiek detaliau išnagrinėtume 9-11 eilutes. Ir jūs jas rasite 955 puslapyje bažnyčios Biblijose. Ir mes tai darome todėl, kad čia apaštalas Paulius siūlo gyvybiškai svarbų pastoracinį patarimą kiekvienam krikščioniui, kuris kovoja, kad gyventų šventą gyvenimą. Pakelkite ranką, jei jūs nekovojate, kad gyventų šventą gyvenimą. Gerai, tai žodžiai, kuriuos jūs rasite naudingais ir reikalingais. Mes visi žinome, kad esame pašaukti į praktinį dieviškumą, bet mes žinome, kad supratimas šio pašaukimo į šventumą ir iš tikrųjų jį gyvenant yra du labai skirtingi dalykai. Mes turime kovą savo rankose. Tiesą sakant, Vestminsterio Tikėjimo Išpažinimas tai vadina „nuolatiniu ir nesuderinamu karu“, kuris siaučia mūsų širdyse. Ir mes žinome, tie iš mūsų, kurie esam krikščionys, mes žinome, ką tai reiškia. Mes mylime savo nuodėmę, ir vis dėlto mes mylime Viešpatį. Mes norime jam įtikti ir norime pasiduoti savo nuodėmei. Ir taip yra kova, kaip apaštalas Paulius tai išreiškia Romiečių 7 skyriaus pabaigoje: „Gero, kurį aš noriu daryti, aš nedarau. Aš randu save suplėšytu, susirungusiu. Yra karas. Dvasia kovoja prieš kūną, o kūnas prieš Dvasią“, kaip Paulius tai išreiškia Galatų knygoje.

Konfliktas tarp Senojo ir Naujojo Gyvenimo

Ir tas konfliktas, tas kovas su sena gyvenimu, tikrai apibūdina tikinčiuosius Korinto bažnyčiose. Jie kovojo, kad atsikratytų senų nuodėmės modelių, kurie kadaise dominavo jų gyvenimuose. Jų pasididžiavimas ir girimasis – prisimenate 1-4 skyriuose – jų pasididžiavimas ir girimasis buvo sukėlę skilimus ir susiskaldymą Korinto bažnyčios bendruomenėje. Jie teigė turintys aukštesnį dvasinį įžvalgumą ir išmintį, tačiau atrodė abejingi, kai bažnyčios nariai buvo įsivėlę į atvirą skandalingą seksualinę nuodėmę, nepraktikuodami tikinčiųjų pakankamai meilės, kad vykdytų ištikimą bažnyčios drausmę. O tuo tarpu jų smulkūs ginčai – kaip matėme praėjusią savaitę – jų smulkūs ginčai išsigimė tiek, kad jie atnešė save į viešuosius teismus, kai tikintysis padavė į teismą kitą tikintįjį ir atnešė Evangeliją į niekinimą, kai jie bandė įgyti iš kitų nuostolių. Ir tada, kaip pamatysime, jei Dievas panorės, kitą kartą likusioje 6 skyriaus dalyje, kai kurie iš jų netgi toliau naudojosi prostitutėmis, kurios dirbo Afroditės šventykloje Korinto mieste. Tai bažnyčia, kuri tiesiog yra išbarstyta moraliniais nesėkmėmis ir kompromisais bei pasaulietiškumu.

Ir taip mūsų šio rytinio skaitymo vietoje, 6 skyriaus 9-11 versetuose, apaštalas Paulius nori įdėti į Korinto tikinčiųjų rankas, į mūsų rankas, kai kuriuos Šventojo Rašto ir dvasinius ginklus, kuriuos mes galime naudoti tame nuolatiniame ir nesuderinamame kare su nuodėme, kad padėtų mums laimėti daugiau nei pralaimėti. Jei pažvelgsite į šią vietą, pamatysite, kad ji natūraliai skirstosi į dvi pagrindines dalis. 9 ir 10 versetuose yra įspėjimas. Yra įspėjimas, kurį mes turime išgirsti. Tada 11 versete yra priminimas, malonės priminimas, kurio mums taip pat labai reikia. Yra įspėjimas ir priminimas. Mes eisime per abu iš eilės. Prieš tai darant, ar jūs kartu su manimi nusilenktumėte savo galvas, kai prašome Dievo pagalbos? Meldžiamės kartu.

Viešpatie, Tavo Žodis yra šviesa mūsų kelyje. Jis yra lempa mūsų kojoms. Jis yra grynesnis ir saldesnis už koriaus medų. Tavo įstatymas yra atgaivina mūsų sielas. Ir taip mes meldžiamės dabar, kad Tu duotum mums ausis išgirsti, ką Dvasia sako Bažnyčiai šioje šventojo Rašto dalyje. Tegul ji tikrai yra saldi; tegul ji yra maistas dvasiškai alkaniems nusidėjėliams. Tegul ji yra šviesa mūsų tamsoje. Tegul ji yra turtas mūsų skurde. Ir tegul ji veda mus atgal pas Jėzų, kad pasikliaudami Juo mes galėtume rasti viską, ko mūsų sielos tikrai reikia. Nes mes prašome Jo vardu, amen.

1 Korintiečių 6 skyrius, 9 versikulas. Tai yra Dievo Žodis:

Argi jūs nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Nemirkitės: nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimžodžiai, nei vyrai, kurie turi lytinius santykius su vyrais, nei vagys, nei gobšūs, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei sukčiai nepaveldės Dievo karalystės. Ir tokie buvo kai kurie iš jūsų. Bet jūs buvote nuplauti, jūs buvote pašventinti, jūs buvote išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.

Amen, ir mes šloviname Dievą už Jo šventą ir autoritetingą Žodį.

Įspėjimo Žodis

Pirmiausia, pagalvokime apie įspėjamąjį žodį, kurį Paulius mums čia pateikia. Ar pažvelgtumėte kartu su manimi į 9 ir 10 eilutes? Viena iš didžiųjų pagundų, kai ateinate prie šios vietos, yra per anksti sutelkti dėmesį į nuodėmių sąrašą, kuris atims iš žmogaus vietą Dievo karalystėje, ir praleisti pro šalį pačios problemos prigimtį Korinte. Mes kalbėjome apie problemą praėjusią savaitę, kai stebėjome pakartotinį klausimą 1-11 eilutėse; iš tiesų, jis kartojasi iki pat skyriaus pabaigos. Paulius 2 eilutėje klausia: „Ar nežinote?“ Matote jį vėl 3 eilutėje, vėl 9 eilutėje, vėl 15, 16 eilutėse ir vėl 19 eilutėje. Taigi vis per ir per šioje vietoje Paulius klausia jų: „Ar nežinote?“ Tai yra, jie turėjo žinoti kai kurias tiesas, kurias Paulius laiko pagrindinėmis ir elementariomis, tačiau jiems, atrodo, kažkaip trūksta šių žinių. Jie jas užmiršo, nepaisė ar atmetė. Mes sakėme, kad problema, galima sakyti, yra Evangelijos užmarštis. Tai, ką jie kentėjo, buvo Evangelijos užmarštis – tiesos, kurias jie turėjo žinoti, bet užmiršo.

Nuodėmės sumažinimas

Ir 9 eilutėje konkretus problem, kurią, atrodo, jų teologinė amnezija jiems sukėlė, yra nuodėmės blogumo sumažinimas ir absoliutaus šventumo būtinybės, jei žmogus turi bet kokią viltį patekti į dangų. Absoliuti šventumo būtinybė, jei žmogus turi bet kokią viltį patekti į dangų. „Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės?“ – klausia jis. Dabar Paulius šį punktą įtvirtins skirtingais būdais šiose dviejose eilutėse, bet pirmiausia norėčiau, kad pastebėtumėte, kas atsitinka, kai Evangelijos amnezija mus atveda prie tokio pamatinio tiesos užmiršimo. Evangelijos amnezija, teologinis užmaršumas, sukuria mūsų mąstyme tuštumą, kurią būtina užpildyti. Jei ji nėra užpildyta Biblijos tiesa, pavojus yra tas, kad ji bus užpildyta melu, klaida, apgavyste. Ir taip Paulius sako 9 eilutėje: „Nenusivilkite.“ Jis žino, jei jie užmiršo šias tiesas, kurios jiems buvo gerai išmokytos ir įskiepyta, didelis pavojus yra tas, kad jie bus apgauti. „Nenusivilkite.“

Įsitikinimų koregavimas siekiant pritaikyti nuodėmę

Yra etapų, kuriuos galima stebėti Korinto krikščionių moraliniuose nesėkmėse. Turime juos pastebėti, kad patys jų išvengtume. Jūs juos matote Pauliaus diskusijoje iki šiol. Pirmiausia, jie ignoruoja šiuos pagrindinius tiesos arba juos atmeta, arba užmiršta, arba tiesiog nepaiso. Jie tapo Evangelijos užmaršties aukomis. Antra, į tą teologinį vakuumą jų mąstyme įsiskverbia ši mirtina apgaulė. Kadangi jie neklausė tiesos, jie pradėjo klausyti melo. Jie pradėjo koreguoti savo įsitikinimus, kad tilptų savo norą nusidėti. Jie mylėjo savo nuodėmę. Ir kadangi radikalios šventumo kvietimas jiems nebeatrodė svarbus, galbūt reikėtų priimti kitokį įsitikinimų rinkinį, kuris jų nuodėmę labiau įgalintų. Matote, mes neturime [G1] tikros nuodėmės problemos, ar ne? „Ne, aš neturiu nuodėmės problemos. Aš myliu savo nuodėmę. Turiu Dievo problemą. Tai, ko Jis nori iš manęs, yra tiesiog pernelyg nepatogu!“ Ir kai toks mąstymas mus tikrai užvaldo, jei nesame atsargūs, mes pradedame koreguoti savo įsitikinimus, savo doktriną, kad užleisti vietą mūsų moralumui.

Turėjau labai brangų draugą, kuris tapo Evangelijos ministru konservatyvioje denominacijoje, kažkuo panašioje į mūsų, kuri tikėjo Šventojo Rašto neklystamumu ir autoritetu. Ir jis pradėjo savo tarnystę pakankamai gerai, bet po kurio laiko jo elgesys tapo nenuspėjamu. Jis pradėjo dingti be paaiškinimo. Vieną dieną jo žmona rado įrodymų tarp jo daiktų, kad jis gyveno dvigubą gyvenimą. Ir kai ji jį susidūrė, jis ją paliko ir pradėjo atvirai gyventi homoseksualų gyvenimo būdą. Šiandien jis tarnauja kaip ministras liberalioje bažnyčioje, kuri neigia, kad homoseksualumas yra nuodėmė. Matote, ką jis padarė? Jo įsitikinimai ir jo moralinės nuostatos negalėjo būti suderintos. Ir kadangi jis mylėjo savo nuodėmę, jis koregavo savo įsitikinimus, kad tilptų savo nuodėmę.

Ir štai ką korintiečiai rizikavo daryti. „Nenusivilkite“, - sako jiems Paulius. „Nemeluokite sau! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimžodžiai, nei vyrai, kurie praktikuoja homoseksualumą, nei vagys, nei godūs, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei sukčiai nepavelės Dievo karalystės“. Lytinis palaidumas, svetimavimas, homoseksualumas buvo tokie įprasti Korinte, tokie visuotiniai, kad tikintieji bažnyčioje sunkiai atsispirdavo nuolatiniam kultūriniam spaudimui daryti nuolaidas, pradėti sau sakyti, kad Jėzaus Kristaus reikalavimai jų gyvenime iš tiesų turi būti pritaikyti prie graikų-romėnų kultūrinio konteksto. Galite įsivaizduoti, kaip jie kantriai bando paaiškinti apaštalui Pauliui, ar ne? „O, žinoma, Paulius, tai gali veikti Palestinoje, tarp tų tradicinių, konservatyvių žydų žmonių. Bet ne čia! Ne Korinte! Ne, matai, Paulius, seksas už santuokos ribų, homoseksualumas, svetimavimas, jie gali būti skandalo priežastimis Jeruzalėje, bet mūsų metropolinėje mieste jie iš tikrųjų nėra didelis dalykas. Ar jūs rimtai tikitės, kad mes atsisakysime kyšio? Negalite rimtai tikėtis, ar ne? Paulius, jūs turite suprasti, jei gyvenate Korinte, tai tik verslo kaina. O kas, jei mes geria daugiau vyno, nei jūs visi esame įpratę? Koks didelis dalykas, Paulius?“

Ir taip toliau, ir taip. Tam tikros nuolaidos turi būti padarytos. Nuodėmė iš pradžių yra ignoruojama, paskui ji yra toleruojama, o paskui ji yra išlepinta. Tada ji yra teigiamai patvirtinta, ne kaip nuodėmė, o kaip gera dalykas, kol tikras nusidėjėlis čia yra apaštalas Paulius – toks siauras, toks išskirtinis. Tai skamba labai pažįstamai, ar ne? Paulius nori mums padėti suprasti, kad nors pasaulio argumentai prieš tai, ką Biblija vadina nuodėme – Biblija vadina tai nuodėme; pasaulis sako, kad tai nėra nuodėmė – nors pasaulio argumentai gali būti tikėtini, Paulius nori, kad mes suprastume, jog nuodėmės kaip gyvenimo būdo priėmimo pasekmės yra amžinos savo apimtimi. Jos yra amžinos savo apimtimi. „Nebūkite apgaunami. Nei seksualiai ištvirkę, nei stabmeldžiai, nei svetimžodžiai, nei vyrai, kurie praktikuoja homoseksualumą, nei vagys, nei godūs, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei sukčiai nepaveldės Dievo karalystės. Amžinybė yra svarstoma, korintiečiai.“

Santykis tarp stabmeldystės ir seksualinių nuodėmių

Dabar keliu greitai atkreipkite dėmesį į keletą dalykų apie sąrašą nuodėmių, kurias Paulius čia paminėjo, prieš pereidami prie kito. Pirmiausia, pastebėkite 9 eilutėje tame sąraše seksualinių nuodėmių, yra ir stabmeldystė. Atrodo keista įterpti ją, kai kalbate apie seksualinę nuodėmę. Ji atrodo keista tik tol, kol nesuprantate ir neprisimename, kad tuo metu religiniame gyvenime Korintoje dominavo Apolo ir Afroditės šventyklos. Jų homoseksualiniai santykiai ir šventyklinė prostitucija buvo pagoniškos garbinimo dalis tų šventyklų. Buvo įprasta dalyvauti tokio pobūdžio seksualinėje nuodėmėje kaip garbinimo dalis Korintoje. Ir taip tai buvo tiesiogine prasme stabmeldystės forma. Bet ar nemanote, kad iš tikrųjų dabartinėje kultūrinėje situacijoje, Paulius čia daro sąsają tarp stabmeldystės ir seksualinės nuodėmės, kalba su ypatingu aktualumu mūsų amžiui? Juk seksualinės tapatybės politika dominuoja naktinėse žiniose, ar ne? Ji netgi nulemia rinkimų baigtį. Seksas yra pramoga mūsų televizijos ekranuose. Tai rinkodaros įrankis mūsų reklamoje. Pornografija yra epidemija, o krikščionys, kurie laikosi Biblijos normų žmogaus seksualumui, yra išginami iš viešojo gyvenimo ir baudžiami už tikėjimą tuo, ką Bažnyčia išpažino dvi tūkstantmečius. Seksas yra toks pat stabalas šiandien mūsų amžiuje, kaip ir Korintoje. Taigi labai naudinga suprasti, kad seksualumo apsėdimai Pauliaus dienomis ir mūsų - tai iš tikrųjų stabmeldystės forma, klaidingo garbinimo.

Nuodėmės gylis

Antras dalykas, kurį reikia pastebėti apie šį sąrašą, yra tai, kaip Paulius kalba apie ydas, kurias jis mini. Jis iš tikrųjų neįvardija nuodėmių; jis įvardija žmones, kurie yra apibrėžiami tomis nuodėmėmis. Ar jis kalba apie seksualinę amoralumą? Ne, jis kalba apie „seksualiai amoralius“. Jis nekalba apie godumą; jis kalba apie „godžius“. Jis nekalba apie sukčiavimą; jis kalba apie „apgavikus“. Matote, nuodėmė yra labai pavojinga, amžinai pavojinga, kaip Paulius nurodo, būtent todėl, kad tai yra daug daugiau nei tik elgesio klausimas. Tai iš tikrųjų yra tapatybės klausimas. Tai nėra tik paviršutiniškas dalykas. Nuodėmė siekia iki pat mūsų esybės šaknų. Paulius mums sako, kad nors mes tikime ir sakome sau, kad priežastis, kodėl mes siekiame šių dalykų, yra ta, kad manome, jog jie mus padarys laisvus, Paulius iš tikrųjų mums sako, kad priešingybė yra tiesa. Nuodėmė, kurią mes mylime ir siekiame, ir kurią darome stabais, galiausiai mus pavergia. Jie pradeda mus dominuoti ir apibrėžti. Mes tampa neteisiais. Mes tampa „godžiais, keikūnais, apgavikais, svetimautojais, homoseksualais“. Tai nėra tik veiklos, elgesio problema. Tai tapatybės problema. O tai reiškia, kad mes esame daug, daug daugiau, nei įsivaizduojame, kaip sakoma. Mes esame daug blogesni, nei įsivaizdavome. Mūsų nuodėmės problema siekia iki pat mūsų esybės šaknų. Tai nėra tik tai, ką mes darome.

Ir štai kodėl Dievo karalystė neįtraukia žmonių, kurie apibrėžiami savo nuodėme, kurie yra vergai nuodėmei, nes nuodėmė yra tapatybės problema. Jei dar kartą pažvelgsite į 9 eilutę, originalioje graikų kalboje yra įdomi sakinio struktūra. Sunku išversti į lietuvių be to, kad tai skambėtų kaip Joda kalba su veiksmažodžiu netinkamoje vietoje! Bet originalioje graikų kalboje žodis „nesuderinti“ 9 eilutėje ir žodis „Dievas“ yra šalia vienas kito, norint pabrėžti kontrastą. Štai problema, matote. Nesuderinti ir Dievas stovi visiškai atsiskyrę vienas nuo kito. Jie nesuderinami. Sakinys skambėtų maždaug taip: „Ar nežinote, kad nesuderinti Dievo karalystės nepaveldės.“ Nesuderinti ir Dievas yra nesuderinami. Nuodėmė mus išskiria iš Dievo karalystės. Paulius nori, kad suprastume, jei manome, kad neturime nuodėmės problemos, visų pirma, kad nuodėmė gali būti patenkinta ir išlaikyta bei siekiama, na, tuomet Paulius nori, kad suprastume tiesą, mes turime neišsprendžiamą Dievo problemą, neišsprendžiamą Dievo problemą. Mes būsime išskirti iš Dievo karalystės. [G2] Taigi čia yra įspėjimas; blaivus įspėjimas. Argi ne? „Ar nežinote, kad nesuderinti nepaveldės Dievo karalystės?“

Malonės priminimas

Taip pat yra nuostabus priminimas. Ar pažvelgtumėte į 11 eilutę kartu su manimi? „Tokie buvo kai kurie iš jūsų. Bet jūs buvote nuplauti, jūs buvote pašventinti, jūs buvote išteisinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasios dėka.“ Atrodo, jų Evangelija amnezija privertė korintiečius pamiršti ne tik pavojų, kurį nuodėmė jiems atskleidė; ji taip pat privertė juos pamiršti radikalų pokytį, kurį atneša malonė. „Tokie buvo kai kurie iš jūsų,“ jis jiems primena. Nuodėmės, kurias jis išvardijo, kažkada jas apibūdino. Jos buvo tokios. Tai iš tikrųjų labai panašu į tai, kaip mūsų visuomenė linkusi mąstyti šiandien, ar ne? Vienas iš būdingų mūsų amžiaus kultūros motyvų – pabrėžiamas tai, kaip mes save identifikuojame. Ir tame kultūriniame motive yra tiesos branduolys. Iš tikrųjų čia problema yra apie tapatybę. Bet tai nėra tapatybė, kurią mes išradome ar atrandame ar pasirenkame sau. Iš tikrųjų čia problema yra tapatybė, kurią mums suteikia arba nuodėmė, kuri mus pavergia, arba Evangelija, kuri mus išlaisvina.

Ankstesnė tapatybė

Korinčiai, atrodo, ir toliau apibrėžė save tuo, kas jie buvo anksčiau, o ne tuo, kas jie dabar yra Kristuje. Jų nuodėmė ir toliau dominavo jų mąstymą apie savo tapatybę, o ne Jėzus. Bet Paulius čia yra labai atkaklus, ar ne? „Tokie buvo kai kurie iš jūsų.“ Kai jūs tapote krikščionimi, jūsų viešpataujanti, vergaujanti nuodėmė nebevaldo jūsų gyvenime. Ji nebeapibrėžia, kas jūs esate. Jos viešpatavimas buvo sulaužytas, ir jūs buvote išlaisvinti. Jūs dabar, Jėzaus tikintysis, jūs dabar nebeesate, kokie buvote anksčiau, Dievo malonės dėka. Pagirkime Viešpatį, kad tai tiesa. Jūs nebeesate, kokie buvote anksčiau. Kai jūs apibrėžiate save savo sena nuodėme, savo senu gyvenimu, jūs iš tikrųjų atiduodate ginklus savo sielos priešui, kad jis panaudotų juos prieš jus. Kai jūs ir toliau apibrėžiate save kaip „gei krikščionis“ arba „girtas krikščionis“ arba „pykčio krikščionis“, jūs darote nuodėmę malonės modifikatoriumi. Jūs sakote: „Taip, aš esu krikščionis, bet mano nuodėmė tai viską modifikuoja. Aš ir toliau esu jos valdomas. Ji ir toliau vaidina vaidmenį, kurį Biblija sako, kad ji tiesiog nebevaidina.“ Tai melas, apgaulė, kurią Paulius ragina korintiečius ir mus vengti. Jėzus yra jūsų gyvenimo Viešpats. Jūs nebeesate, kokie buvote anksčiau. „Jei kas yra Kristuje, jis yra“ – kas? Jūs galite man atsakyti, jei norite. Lubos nenukris ant jūsų! „Jei kas yra Kristuje, jis yra naujas kūrinys. Senoji yra praėjusi, o naujoji atėjo.“ Jūs nebeesate, kokie buvote anksčiau. Laikas pradėti gyventi šviesoje jūsų naujos tapatybės Jėzuje Kristuje.

Jūs Buvote Nuplauti

Dabar kartais, kai stengiamės atsikratyti savo praeities, taip yra dėl klaidingo supratimo apie krikščioniškojo atsivertimo prigimtį. Mes linkę manyti, kad esame krikščionys, nes patys pasirinkome ateiti pas Jėzų Kristų. Mes tai padarėme. Kai Paulius išvardija tuos nuodėmes, o paskui 11 eilutėje sako: „Tokie buvo kai kurie iš jūsų“, jis nesako, ar ne, jis nesako: „Bet jūs apsivalėte. Jūs pašventėte save. Jūs pasiteisino save“. Jei tai būtų tiesa, galbūt būtų teisėta, kad mes kiekvieną dieną stebėtumės, ar Jėzus, pasiūlytas Evangelijoje, yra tas, kuriuo aš apibrėžiu ir identifikuoju save, kurį aš pasirinksiu mylėti ir sekti bei tarnauti, ar tai bus mano nuodėmė. Dar nežinia, kuris iš jų. Bet tai visai ne tiesa. Ne, tiesa yra ta, kad jūs buvote nuplauti, jūs buvote pašventinti, jūs buvote pasiteisinti. Dievas, suverenioje malonėje, įsikišo į jūsų vergiją nuodėmei ir išlaisvino jus, nuplovė jus švariai, atskyrė jus šventam gyvenimui ir džiaugsmui tarnauti Jam. Jis laikė jus teisiais Jo akyse, nes Kristaus teisumas buvo įskaitytas jums ir jūs priėmėte jį kaip dovaną vien tik tikėjimu. Jis padarė tai, vieną kartą ir visiems laikams. Laiko posakiai ten yra svarbūs. Jie reiškia, kad kiekvienas iš šių dalykų įvyko apibrėžtą akimirką, vieną kartą ir visiems laikams, praeityje. „Jūs buvote nuplauti, jūs buvote pašventinti, tai yra, jūs buvote atskirti ir pašventinti šventam gyvenimui. Jūs buvote pasiteisinti, niekada neturėtų būti kartojamas, niekada negali būti prarastas. Švarūs. Švarūs Dievo akyse Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu“. Dėl Jėzaus jūs esate švarūs. Toks yra jūsų tikrasis tapatumas. Toks yra jūsų tikrasis tapatumas.

Atėk, koks esi

Dabar tai naudinga dėl dviejų priežasčių. Pirma, tai naudinga, nes mums sako, kad nėra nieko, kas būtų užuojautos pasiekimo ribų. Kai kurie iš jūsų šiandien, girdėdami šį pranešimą, gali stebėtis, ar jūsų nuodėmė neįtraukia jūsų į visas galimybes būti priimtam Jėzaus Kristaus. Jūs jaučiate jos įkandimą. Jūsų gėda yra tikra, pribloškianti. „Jis nenorėtų manęs! Pažiūrėkite į mane! Pažiūrėkite, ką aš padariau! Pažiūrėkite, koks aš buvau! Pažiūrėkite, kaip aš elgiausi su kitais. Pažiūrėkite, kaip aš elgiausi su savimi. Jokiu būdu Jėzus nenorėtų manęs.” Perskaitykite 11 eilutę dar kartą. „Tokie buvo kai kurie iš jūsų.” Sukčiai, apgavikai, vagys, homoseksualai, stabmeldžiai. Korinto bažnyčia buvo pilna jų. Pirma Presbiterijonų Bažnyčia yra pilna jų. Dangaus karalystė yra pilna jų.

Dabar nėra stabmeldžių, nėra seksualiai ištvirkusių žmonių danguje, bet dangus pilnas žmonių, kurie kažkada buvo; kurie kažkada buvo. „Tokie buvo kai kurie iš jūsų.“ Yra viltis blogiausiems iš mūsų Jėzuje Kristuje. Jis mėgsta paimti kaltus nusidėjėlius ir padaryti juos švarius. Jis mėgsta nuplauti jus švarius. Taigi ateikite pas Jėzų nešvarūs! Ateikite pas Jėzų gėdijimės! Ateikite pas Jėzų išgąsdinti! Ateikite pas Jėzų su savo nuodėme nepašalinta ir leiskite Jam tai padaryti. Jis nuplaus jus taip, kad nors jūs jautėtės nešvarūs, Jis padarys jus švarius. Jis pašventins jus taip, kad ten, kur jūs kadaise jautėtės visiškai pavergti savo nuodėmei, Jis atskirs jus gyvenimui, kuris vyksta pagal visai kitokius principus, kitaip nukreipta kryptimi, Jam malonia. Ten, kur jūsų kaltė dominavo, užblokavo jūsų horizontą, jūs buvo tokie gėdijimės, Jis apvilks jus Jėzaus Kristaus teisumu, tarsi Kristus nusimautų savo drabužius ir apvilktų jus, uždengdamas jūsų nešvarius skudurus savo paklusnumo grožiu. Taip, kad danguje, prieš Dievo sostą, Dievas pažvelgs į jus ir nematys jūsų nuodėmės, bet matys jus šviečiančius Jo Sūnaus spinduliu. Jis mėgsta tai daryti nusidėjėliams, kaltus nusidėjėliams. Nėra nieko, kas būtų už Jėzaus Kristaus malonės pasiekiamumo ribų, taigi ateikite, kaltas nusidėjėli, ir raskite pas Jį priėmimą. Tai naudinga kaltus, gėdijimus, išgąsdintus, sulūžusius nusidėjėlius. Yra jums priėmimas Jėzuje.

Dievas Pakeis Jus

Taip pat naudinga tikintiesiems, kaip korintiečiai, kurie jaučia, kad tai, kas jie yra, turi būti visada. Ar jūs kada nors taip jautėtės? Kad rytoj bus tas pats, kas ir vakar. Kad nuodėmė, kuri jus suklupo ir apibūdino, ir apibrėžė, visada trikdys ir apibūdins bei apibrėš. Taip nėra. „Tokie buvo kai kurie iš jūsų. Bet jūs buvote nuplauti, jūs buvote pašventinti, jūs buvote išteisinti.“ Ne tik Jėzus atleis, bet ir pakeis jus. Jis pakeis jus, kad rytoj, pagal Jo malonę, jūs nebūsite tokie, kokie esate šiandien. Jis padarys jus panašius į Save. Yra viltis tik Jėzaus Evangelijoje. Nuodėmė jus užkariauja, apibūdina, valdo, bet Jėzus Kristus duoda jums naują tapatybę. Jis daro jus nauju kūryiniu ir duoda jums viltį bei šviesią ir gražią rytdieną, Jo charakteris pradeda šviesti jūsų gyvenime. Tad atsigręžkite, ar esate krikščionis, ar ne šiandien, atsigręžkite nuo savęs ir apgailėtino jūsų nuodėmės purvo pas Jėzų Kristų. Leiskite Jam nuplauti jus. Leiskite Jam atskirti jus savo tarnybai ir apvilkti jus Jo tobulu teisumu.

Melskimės kartu.

Mūsų Tėve, mes išpažįstame Tau, kad kartais leidžiame savo įgimtoms nuodėmėms užpildyti visą mūsų horizonto liniją. Mes nematome nieko kito, tik savo nesėkmę. Mes stebimės, kad niekada nebūsime kitokie, nei esame dabar, kad mūsų kova su nuodėme yra neišvengiama. Padėk mums prisiminti tiesą. Mes jau dabar nesame tokie, kokie buvome, kai pasitikime Jėzumi, ir rytoj mes nebūsime tokie, kokie esame dabar. Jis dirba mumyse, kad padarytų mus panašiais į Save. Ir tiems iš mūsų, kurie nėra krikščionys, mes meldžiamės už juos dabar. Prašome, kad Tu parodytum jiems, jog tikroji problema jų gyvenime yra nuodėmė, kuri, galbūt, jiems dabar atrodo juos išlaisvinanti, bet iš tikrųjų juos pavergia ir vieną dieną amžinai išskirs nuo Tavo karalystės. Jie turi baisią Dievo problemą. Bet parodyk jiems, parodyk, kad yra viltis ir jiems, kad jie gali būti padaryti švariais. Ir ar Tu juos dabar, šį rytą, atvestum, kad šis momentas taptų lūžio tašku jų gyvenime ir atvestum juos prie klūpėjimo prieš Kristų, kad Jis juos nuplautų ir atskirtų bei paskelbų teisiais prieš dangaus teisingumo sostą, dabar ir amžinai. Nes prašome to Jėzaus vardu, amen.