Gėdos pabaiga

Zefanijas 3:14-16

Autorius Gabe Fluhrer

Kol jūs sėdate, jei galite, paimkite savo Biblijas ir atsiverskite Zefanijo knygos 3-ąją skyrių. Jei nežinote, kur yra ši knyga, tai nėra blogai. Aš nežinau, ar man turėtų tai prisipažinti kaip pamokslininkui, bet pirmajame presbiterijoje, kuriame aš sėdėjau, man teko žiūrėti į rodyklę, kad ją rasti! Gerai? Taigi tai buvo, kai aš buvau seminarijoje, todėl nesijauskite blogai, jei negalite jos rasti! Ji yra 790 puslapyje jūsų suolų Biblijose; 790. Ir tik norėdamas duoti jums užuominą, kur mes eisime per ateinančias dvi sekmadienius vakarais, šį vakarą mes žiūrėsime į 3:14-16, o kitą sekmadienį vakarą, jei Viešpats užduos, mes pažvelgsime į tai, kas buvo pavadinta [[BVRJon 3:16] - viena iš mano mėgstamiausių Biblijos vietų. Taigi aš galvojau apie šias vietas jau kurį laiką ir mes įšoksime į 3-ąją skyrių, 14-16 verses šį vakarą; 790 puslapis.

Melskimės ir tada išgirksime Dievo Žodį.

Mūsų Tėve, ką mes ką tik giedojome, yra mūsų didžioji viltis šį vakarą – kad Jėzus, kuris prieš 2000 metų buvo iškeltas, būtų iškeltas šį vakarą kaip išaukštintas, prisikėlęs Išgelbėtojas, kuris yra vienintelis viltis mums, sugadintiems nusidėjėliams. Tegul tas, kuris kalba, mažėja, kad Kristus galėtų didėti ir užpildyti viską. Mes meldžiamės už Dvasios galią, kad Žodis taptų tikru ir gyvu bei aštresniu nei bet koks dviašmenis kardas, ir mes prašome visa tai Jėzaus vardu, amen.

Zefanijas 3, pradedant nuo 14-osios eilutės. Tai yra Dievo Žodis:

Dainuokite garsiai, dukra Siono; šaukite, Izraelis! Džiaukitės ir triuškitės visu savo širdimi, dukra Jeruzalės! Viešpats yra pašalinęs iš jūsų teismus; jis yra nušalinęs jūsų priešus. Izraelio Karalius, Viešpats, yra jūsų viduryje; jūs niekada daugiau nebijos blogio. Tą dieną bus pasakyta Jeruzalės: "Nebijokite, Sionas; netegul jūsų rankos silpsta.”

Žolė išdyla, gėlės krinta, bet Gyvojo Dievo Žodis stovės amžinai ir amžinai, amen.

Didelžiausia aviakompanija yra Southwest Airlines, ir mes jų čia nebeturime, sužinojau iškart, kai mes čia persikėlėme! Ji buvo mūsų gelbėjimo linija, kai reikėdavo grįžti iš užsienio šalies Pensilvanijos į Pietų Karolinos valstiją, kai aš buvau Westminster'e. Ir jie turėjo šią reklaminę kampaniją prieš keletą metų, kuri buvo viena geriausių, kurias aš esu matęs, o reklaminės kampanijos šūkis buvo: „Norite pabėgti?“ Ir buvo viena reklama, kurioje matėte šį vyrą ir šią moterį, sėdintius kažkokioje korporacinėje direktorių posėdžių salėje, akivaizdžiai vadovų tipo žmonės, ir jie abu žiūri tiesiai į priekį, o jis kažkaip nervingai apsidairė ir sako: „Žinote, aš norėjau jums tai pasakyti jau seniai, bet aš visada turėjau jums jausmų.“ Ir ji labai susižavėjo ir pažvelgė į jį bei sugriebė jo ranką ir sako: „Aš taip pat!“ Ir jis kažkaip atrodo nustebęs ir atsisuka, ir matote, kad jis turi ausinę, ir jis sako: „Palaukite minutę. Ką tai reiškia?“ Ir matote jos veidą, ir ji sako: „O ne!“ Ir pasirodo šūkis: „Norite pabėgti?“

Kaltė prieš Gėdą

Ir kai aš šią savaitę apie tai mąsčiau, yra tokių akimirkų mūsų gyvenime, kai norėtume turėti tokį pasirinkimą, ar ne? Kai galėtume tiesiog pabėgti nuo to, kas yra – aplinkybių, žmonių, bet kokios priežasties. Daugiausia, manau, norime pabėgti nuo prisiminimų ir praeities fragmentų, kurie mums kelia gėdą. Ir mums reikia iš pradžių atskirti kaltę ir gėdą. Gėdos tyrinėtoja Brene Brown – jei nesate apie ją girdėję, tai nieko. Jei turite galimybę, ji skaitė kalbą TED'e, kuri turi apie 30 milijonų peržiūrų, pavadintą „The Power of Vulnerability and Shame“. Tai verta žiūrėti. Ji daug rašė šia tema ir skiria kaltę ir gėdą tokiu būdu. Ji sako: "Kaltė yra nesugebėjimas padaryti ką nors pagal standartą ir jausti tinkamą psichologinę kaltę dėl to – tinkamą psichologinį diskomfortą dėl to, ką pažeidėte." Ir kaip krikščionys, aš nemanau, kad ji yra, bet kaip krikščionys, galime sutikti su tuo. Kai nesugebame pakelti Dievo Įstatymo, turėtume jausti kaltę.

Gėda skiriasi. Ji sako: "Gėda yra intensyvus jausmas būti niekam vertingu ir nevertu meilės." Galime tai išreikšti trimis žodžiais. Gėda mums sako: "Jūs nepriklausote." Kaltė yra labiau privati. Gėda, kaip vienas autorius pasakė, "turi liudininkus". Tai viešas fenomenas. Tai kažkas, ką mes sugadino ir nepavyko prieš kitus ir tai skausmingas prisiminimas. Tai sukelia mums diskomfortą, kai apie tai mąstome. Ir yra skirtingų rūšių gėda, tiesa? Ir yra gėda, kuri yra tikra – gėda, kurią turėtume jausti prieš Dievą už pažeidimą Jo standartų. Bet yra gėda, kurios neturėtų būti. Dalykai, kurie buvo padaryti mums – piktnaudžiavimas, kiti dalykai kaip tai. Arba situacijos, kuriose buvome, kai pagrindinė žinutė mums buvo: "Jūs nepriklausote."

Ir pranašys Sofonijas kalbės mums šįvakar apie gėdos pabaigą. Ir leiskite man greitai nustatyti jums kontekstą. Sofonijas yra vienas iš dvylikos mažųjų pranašų. Dabar šis pavadinimas yra šiek tiek klaidinantis. Tai nėra todėl, kad jie yra mažiau svarbūs Dievo Žodyje arba nėra tokie pat svarbūs kaip kitos Dievo Žodžio dalys. Jie vadinami mažaisiais pranašais paprasčiausiai todėl, kad jų knygos Senajame Testamente yra labai trumpos. Taigi jūs turite didžiuosius pranašus – Izają, Jeremiją, Ezekielį ir Danielių. Ir tada jūs turite šiuos dvylika mažųjų pranašų ir Sofonijas yra vienas iš jų. Jis rašo apie 640 metus prieš Jėzaus gimimą, karaliaus Josijo, didžiojo Senojo Testamento reformatoriaus, valdymo metu. Jei grįšite į Karalių knygą ir skaitysite apie Josiją, jis yra tas, kuris atkuria garbinimą Izraelyje. Jis daro daug reformų darbo Izraelyje tuo metu.

Dabar vienas iš unikalių Sofonijo knygos bruožų yra tas, kad jis pradeda savo pranašystę turbūt labiausiai kosmine teismo scena visame Senajame Testamente. Ką aš turiu omenyje kosminę teismo sceną, tai nėra kaip kai kurie pranašai, kur Dievas sako: „Žiūrėkite, aš ateisiu ir teisiu jus, Izraelį, už visus jūsų stabmeldystės ir už visus jūsų nuodėmes ir už visus būdus, kaip jūs nuklydote nuo manęs.“ Jis tai daro, bet tai prasideda kosminiu teismu. Visi įeina į šį reikalą. Niekas neišvengia. Taigi ši knyga turi daug blogų žinių, kol mes nepasiekiame šio skyriaus. Ir tarsi valdančioji eilutė, kuri tikrai nustato toną viskam, kas seka, yra 11 eilutė. „Tą dieną jūs nebūsite sugėdinti.“ Ir mes pamatysime, kad „Tą dieną“ frazė vėl pasirodys mūsų tekste šįvakar. Ir taip, ką Dievas čia žada daryti, yra tai, kad Jis sako: „Aš pašalinsiu visą jūsų gėdą“ – šiuo atveju, tinkamą gėdą – „Aš pašalinsiu visa tai ir palaiminsiu jus kaip niekada nesivaizdavote.“ Štai kur mes eisime kitą savaitę.

Taigi čia yra pagrindinė Žefanijo žinutės idėja. Gėda baigiasi, kai mes garbiname Dievą be jokios rezervacijos dėl to, ką Jis padarė, vykdydamas mums jokio teismo, kad mes neturėtume jokio baimės Jo akivaizdoje. Gėda baigiasi, kai mes garbiname Dievą be jokios rezervacijos dėl to, ką Jis padarė, vykdydamas mums jokio teismo, kad mes neturėtume jokio baimės Jo akivaizdoje. Ir tie „ne“ sudarys mūsų tris antraštes. Taigi 14 eilutėje - Jokios Rezervacijos. 15 eilutėje - Jokio Teismo. O 16 eilutėje - Jokios Baimės.

Jokios Rezervacijos

Pažiūrėkite kartu su manimi ten vėl į 14 eilutę – Jokios Rezervacijos. „Dainuokite garsiai, dukra Siono; šaukite, Izraelis! Džiaukitės ir triuškinėkite visu savo širdimi, dukra Jeruzalės!“ Kaip aš minėjau prieš tai, mes girdėjome tik blogas žinias, o paskui jūs turite šią eilutę, įmestą tiesiai į visko vidurį. Ir ši eilutė ateina kaip tam tikra staigmena. „Šaukite; džiaukitės“ - kalba, kuri viršija įprastą, tai, ką mes galėtume net pavadinti presbiterijonų stiliaus garbinimu. Mes turime sunkumų galvojant apie tokį garbinimą. Dabar yra daug, ką aš mėgstu mūsų tradicijoje, kalbant apie reformuotą teologiją ir garbinimą, bet jei mes esame sąžiningi su savimi, mes nedarome džiaugsmingo dalyko labai gerai. Arba darome? Nes matote, aš buvau futbolo rungtynėse su jumis ir tai primena man, kaip aš vaikščiojau į futbolo rungtynes su savo draugais namuose, kur aš turėjau broliškumą koledže, kuris buvo švelniausio būdo vaikinas, o jūs įdėjote jį šeštadienio rytais į Viljamso-Briso stadioną Pietų Karolinoje ir jis virto gyvūnu! Jis galėjo šaukti ir šokti ir kvatoti ir pakelti balsą kaip niekieno verslą!

Kaip santykiauti su Dievu

Ir mano mintis tokia. Kai žiūrime į sporto renginius ir mūsų komanda laimi – man nereikia sakyti, kaip atrodė, kai Ole Miss įveikė Alabamą, arba čia yra vienodos galimybės, arba kai State įveikė Ole Miss šiais metais. Aš mačiau daug džiaugsmo iš abiejų pusių. Ir kai tai atsitinka, mes visi prarandame santūrumą. Mes prarandame savo padorumo jausmą, kai mūsų komanda laimi. Ir tai yra tai, ką pranašas čia sako. Pranašas sako, kad kai tai atsitinka, kai mes suprantame, ką Dievas daro, kai tai mums tampa aišku, tai yra rezultatas – visapimantis džiaugsmas; giedojimas; džiaugsmas dėl to, ką Dievas padarė. Ir štai klausimas. Kas mūsų gyvenime dabar mums teikia džiaugsmo? Dėl ko mes džiaugiamės? Ir Dievas sako: „Vienas iš dalykų, kuriuos aš darau, yra paimti tuos džiaugsmus, kuriuos jūs patiriate,“ kurie yra geri ir nuostarūs ir nėra nieko blogo dėl susijaudinimo dėl sporto komandos, bet Jis sako, kad tai yra ženkliai didesnės tikrovės. „Štai kaip aš noriu, kad jūs man atsakytumėte. Štai kaip aš noriu, kad jūs su manimi santykiautumėte.“ Tai yra tai, ką Dievas jiems sako. „Aš noriu, kad jūs turėtumėte tokį džiaugsmą dėl to, ką aš darau jūsų gyvenime.“

Ir atkreipkite dėmesį, kada Dievas įsako jiems tai daryti. Tai nėra tada, kai viskas klostosi gerai. Tai visos pažadai apie tai, ką Dievas ketina daryti. Tai visos dalys, kurios yra ateityje. Jos dar nėra atsitikusios. Ir taip Dievas sako: „Kol jūs laukiate, viduryje viso to, kas griūva, Izraelis, džiaukitės!“ Ar tai nėra priešingai intuityviam? Ir štai ką Jis sako mums. Jis sako: „Kas jums gėda labiausiai? Ar tai kažkas iš jūsų praeities? Ar tai kažkas, ką jūs pasakėte vakarienėje? Ar tai būdas, kaip jūs elgėtės, kai buvote išvykę į miestą ir ten buvo liudininkai? Kas jums gėda labiausiai?“ Izraelio atveju tai buvo jų atsisakymas Dievo. Jie paliko Jį. Jie nuėjo šalin ir pasakė: „Mes eisime paskui stabmeldžius.“ Ir Dievas sako: „Aš dar nesu baigęs su jumis. Ir viduryje Mano susidorojimo su jūsų gėda“ – ir mes apie tai kalbėsime čia po momento – Jis sako: „Kol jūs laukiate, džiaukitės.“ Jūs ir aš galime džiaugtis ten, kur esame dabar, šį vakarą. Tai nuostabus pažadass.

Be teismo

Tada antra vieta pažvelkite į 15 eilutę Jokio Teismo. „Viešpats yra pašalinęs prieš jus keltas bylas; jis yra nušlavęs jūsų priešus. Izraelio Karalius, Viešpats, yra tarp jūsų; jūs daugiau niekada nebijosite blogio.“ Kodėl turėtume džiaugtis? Pranašas sako: „Nes aš pašalinau vidinius prieš jus keltus teismus ir išorinius trukdžius, kurie trukdo jums mėgautis Manimi.“ Ar matėte tą kalbą ten? „Viešpats yra pašalinęs prieš jus keltas bylas.“ Žiūrėkite, tai mūsų vidinis kaltės ir gėdos jausmas, kurį visi turime. Mes žinome, instinktyviai būdami sukurti pagal Dievo atvaizdą, kad mes nesame ten, kur turėtume būti su Juo, be Jėzaus. Visi mes turime tokį gilų nerimą. Mes bandome tai maskuoti įvairiais būdais. Mes iš tikrųjų nežinome, ką su tuo daryti, kol Dievas atidaro mūsų akis. Mes žinome, kad nesame šventi. Mes žinome, kad turėtume gėdytis prieš Dievą. Mes tai jaučiame. Ir Dievas sako: „Aš pašalinsiu tai.“

O tada Jis pereina prie išorinių priežasčių. Jis sako: „Aš pašalinsiu visus jūsų priešus. Bet kokia grėsmė jums, Izraeli, aš pašalinsiu.“ Dabar pagalvokite apie tai gėdos atžvilgiu. Žmonės, kurie sukėlė gėdą mūsų gyvenime, gali būti mūsų priešai arba ne. Tačiau esmė ta pati. Ką Dievas čia žada, tai pašalinti bet kokį išorinį mums dalyką, kuris sukels gėdą. Kitaip tariant, pažadas yra toks, kad nebus daugiau liudytojų, nes nebus daugiau priežasties gėdai. Tai daro Dievas, nes gėda iš esmės yra kitų sukurta realybė.

Tikroji Taika

Ir kai Dievas tai mums sako, Jis prašo mus reflektuoti apie tai, kad visi mes, dėl šių grėsmių mums – ar iš kitų, iš priešų, iš gėdinančiųjų, kad ir kas tai būtų – Jis sako, kad tai veda mus būti chroniškai nerimastingais. Ar mes daug nerimaujame? Ar gėda nesukelia mums nerimo? Galbūt jūs buvote gėdinti anksti gyvenime ir likusį gyvenimą stebėjote: „Ar aš kada nors būsiu priimtas? Ar aš kada nors būsiu pakankamai geras? Ar aš kada nors įsiliesiu į komandą?” Ir tai vėlgi veda prie nerimo. Mes nerimaujame dėl savo saugumo. „Ar aš būsiu fiziškai ar emociškai įskaudintas kito žmogaus? Kas atsitiks?” Nerimas, nerimas, nerimas. Ir štai ką Dievas mums sako. Jis sako, kad jūs galite turėti tikrą ramybę, tikrą džiaugsmą, ko visi ieško ir taip mažai randa. Jis sako, kad tai yra prieinama, čia pat, prašant, šiąnakt.

Ir pastebėkite, kaip Jis tai išdėsto. Jis sako: „Jūs niekada daugiau nebijosite blogio.” Ar jūs bijote blogio? Aš bijau. Aš nežinau, kas tai yra. Aš pastebiu, kad senstant mano vaikams, aš vis labiau nerimauju. Jūs esate tėvai daug ilgiau nei aš; jūs galite man pasakyti, kaip su tuo susitvarkyti! Tačiau kuo vyresni mano vaikai, tuo labiau aš bijau viso blogio pasaulyje ir nerimauju dėl jų. Ir taip, aš gailiuosi ir prosiu Viešpatį apie pagalbą, bet tai yra su manimi, kai aš ryte pabundu. Ir štai ką Dievas mums sako. Didysis pažadas yra niekada daugiau nebijos blogio. Mes galime nustoti nerimauti ir nustoti bijoti bei patirti Dievo ramybę. Mes grįšime prie to irgi pabaigoje.

Tada pastebėkite, ką Dievas ten sako. Jis sako: „Izraelio Karalius, Viešpats, yra tarp jūsų.“ Tai buvo didžioji Izraelio viltis, ar ne? Jei skaitote atgal per Senąjį Testamentą, jūs pradedate ir skaitote Genesis – kaip atsiranda žmonių giminė, o paskui tai susiaurėja iki Abraomo, o paskui Dievas pašaukia šį žmones ir jie yra pavergti. O paskui Jis išveda juos iš vergijos ir jie gyvena už Egipto ribų. O ką jie pradeda sakyti? „Mes norime karaliaus kaip tautos aplink mus!“ O Dievas sako: „Ne, nenorite, nes tas karalius užims jūsų sūnus ir jums bus blogai. O kodėl jūs norite karaliaus, kai Aš esu jūsų Karalius?“ O vis dėlto jie sako: „Ne, ne, duokite mums karalių!“ Ir štai Jis duoda jiems karalių. O štai mes esame, maždaug keturi šimtai ar penki šimtai metų po to, kai Izraelis turėjo karalių, ir pažiūrėkime, kaip jiems sekasi. Karalystė yra suskirstyta tarp šiaurės ir pietų; buvo daug maištų ir sukilimų. Netgi vyras pagal Dievo širdį nepavyko tokiu didingu būdu, kad Dievas prakeikė likusį jo namą ir jo vaikus jo giminėje už jo svetimavimą ir žmogžudystę! Izraelio reikalai nelabai gerai! O štai šis pažadas: „Aš ateinu pas jus. Aš būsiu jūsų Karalius, kaip visada žadėjau.“

Šie Žodžiai Nėra Tik Žodžiai

Prisimenu neseniai skaitytą istoriją apie ištekėjusią moterį, turėjusią porą vaikų ir, atrodytų, laimingą santuoką. Ir vieną dieną ji tiesiog atsikėlė ir išėjo. Ji pasakė: „Nebegaliu toliau“, ir nuejo. Jos vyras buvo sutrikęs ir nuolat jai skambino, vaikams esant telefonu, ir sakė: „Tik pasikalbėk su jais“. O ji tiesiog kabodavo. Galiausiai jis sugebėjo ją surasti ir išsiaiškinti, kur ji yra, ir didelėmis sąnaudomis – finansinėmis, emocinėmis, fizinėmis, visomis kitomis – jis ją suranda, ateina pas ją ir sako: „Aš tave myliu. Prašau, grįžk!“ O ji sugedo jo glėbyje. Ir jis pasakė: „Mes tave šaukėme. Mes rašėme laiškus. Kodėl niekas iš to neturėjo įtakos?“ Ji pasakė: „Anksčiau tai buvo tik žodžiai. Tada tu atėjai.“

Ir štai, ką Izraelis čia yra pažadėtas. Tai ne tik žodžiai. „Viešpats, jūsų Karalius, ateis tarp jūsų.“ Ir Izraelio troškimas turėti karalių yra mūsų troškimas, ar ne? Mes gyvename suskaidytame, išsklaidytame, atsijungusiame amžiuje. Ar neįdomu, kad su mūsų išmaniųjų telefonų, kompiuterių ir „iPad“ amžiumi, kai turime didžiausias komunikacijos galimybes, mes esame labiausiai atsijungę santykiškai amžiuje, kuris galbūt kada nors gyveno. Ir mes trokštame, kad kažkas mums pasakytų, kur eiti, kaip ten patekti, koks tai atrodo, kai ten pateksime. Mes trokštame karaliaus. Mes trokštame, kad kažkas mums sakytų, ką daryti, bet dėl nuodėmės tuo pačiu metu nenorime, kad kas nors mums sakytų, ką daryti. Mes giliai nepasitikime valdžiomis mūsų dienomis, kartais pagrįstai. Jūs galite būti buvę įskaudinti kažkieno, turinčio valdžią. Jūs galite būti kentėję dėl kažkieno, turinčio valdžios poziciją. Tai tikra. Bet mūsų širdyse visi mes piktinamės valdžiomis virš mūsų. Ir Dievas sako: „Aš esu Karalius, kuriuo galite pasitikėti. Aš ateisiu pas jus. Aš nesu kaip kitos valdžios. Aš jūsų nenuvilsiu. Aš esu Tas, kuris ateina pas gėdintus žmones, kad eitų su jais keliu.“

Nėra Baimės

Ir tai veda mus prie paskutinės eilutės čia, 16 eilutės. Jokios Baimės – mūsų trečia antraštė. „Tą dieną bus pasakyta Jeruzalėms: ‘Nebijok, o Sione; neleisk savo rankoms nusilpti.’“ Kas yra „tą dieną“? Mes dažnai skaitome apie tai Senajame Testamente, „tą dieną; tą dieną.“ Aš manau, kad čia konkrečiai tai turi nuorodą. Pagalvokite apie tai štai kaip. Jei stovite ir žiūrite į kalnus iš šono, jie atrodo kaip viršūnės štai taip – aukštyn ir žemyn. Jei stovite ant vieno iš jų, jie visi atrodo kaip viena kalno viršūnė. Taip Zacharijas žiūri į ateinančį Jėzų ateityje. Taigi Jėzaus atėjimas yra kaip ta pirmoji kalno viršūnė arčiausiai jo; pirmasis Jėzaus atėjimas. Antrasis Jėzaus atėjimas yra kaip ta kalno viršūnė tolumoje. Ir jis sujungia juos abu, kai žiūri žemyn laiko koridoriais. Ir jis sako: „Ateina diena, kai visa tai baigsis“ ir ta diena prasidėjo pirmuoju Jėzaus atėjimu. Jis įsteigė karalystę. Jis atnešė Dievą arti. Jis atėjo pas mus. Tai nebuvo tik žodžiai; tai buvo buvimas. Tai buvo Jėzus, kuris yra Dievas su mumis. Ir tada tai žiūri į priekį į tą dieną, kurios mes visi laukiame čia. Tą dieną, kai visa tai, kas dabar yra pažado forma, taps realybe. Kai tikėjimas užleis vietą regėjimui ir mes savo akimis pamatysime viską, ką pranašas dabar mums rodo paveikslais ir šešėliais. Ta didžioji diena, kai viskas, kas verčia mus būti atskirtiems nuo Dievo, gėdintis Jo akivaizdoje, gėdintis kitų akivaizdoje, išnyks, išnyks, išnyks. Jis sako: „Tą dieną bus pasakyta: ‘Nebijok.’“

Nenusiminkite

Ir atkreipkite dėmesį, kaip jis tai išreiškia. „Tegul jūsų rankos netaps silpnomis.“ Vienas komentatorius tai paaiškina štai kaip. Jis sako: „Rankos, kurios tampa bejėgėmis, Šventajame Rašte apibūdina nusivylimą dėl aplinkybių, kuris žmogų daro nesugebantį funkcionuoti.“ Nusivylimas dėl aplinkybių, kuris žmogų daro nesugebantį funkcionuoti. Ar kada nors jautėtės taip? Ar kada nors pažvelgėte į savo gyvenimą, galbūt pažvelgėte į gėdą savo gyvenime, ir pasakėte: „Aš net nesinori keltis iš lovos šį rytą“? Dievas žino apie tai. Jis sako, kad tai yra panašu į silpnas rankas. Ir Jis sako: „Neleiskite jūsų rankoms tapti silpnomis.“ Kodėl? Dėl to, ką Jis padarys tą dieną. Ar žinote, kokia buvo mėgstamiausia Jėzaus „Nenoriu“? Galėtume pagalvoti apie daugelį dalykų. Manau, kartais mes labai klystame, kai galvojame apie Jėzų kaip apie kažkokį nuobodų žmogų, kuris visada ir visur sakydavo: „Nenoriu.“ Jis turėjo daug ką pasakyti apie tai. Tačiau Jo mėgstamiausia „Nenoriu“ buvo: „Nenoriu gąsdintis. Nebijokite.“ Tai buvo tai, ką Jis sakė nedaryti dažniausiai, šios eilutės išsipildymu. Ir Dievas sako: „Kai ateina nusivylimas, kai nejaučiate noro keltis, kai esate sutriuškinti savo aplinkybių,“ Jis sako: „Nenusiminkite. Ateina diena, kai nebus daugiau nusivylimo. Pagalvokite apie tai. Gyvenkite iš to.“ Mes grįšime prie to po truputį.

Ką tai reiškia? Aš jau sakiau, kad grįšime prie viso to po truputį. Štai tas momentas. Ką tai reiškia? Kaip mes čia matome Jėzų? Manau, kad yra daugybė būdų. Ko negalime praleisti, tai to, kad Dievas čia išlaikė savo pažadą mums Kristuje. Mes galime pradėti koncentruotis į Jį, o ne į istoriją ir pasakojimą, kurį gėda mums sako. Mes galime pradėti koncentruotis į Jo gyvenimą, Jo tobulą gyvenimą. Jo gyvenimą, kuris galiausiai atvedė Jį prie kryžiaus, bet buvo meilės, užuojautos, kantrybės ir švelnumo gyvenimas su gėdintais žmonėmis kaip mes. Jei jūs stebitės, ar kas nors supranta jūsų gėdą, tai yra Jis. O jei jūs stebitės, ar Dievas myli jus, jei jaučiatės niekam nereikalingi, jei jaučiatės, kad nepriklausote, Jėzus sako: „Jūs priklausote. Jūs priklausote Man. Aš atėjau dėl jūsų. “ Jis ateina pas mus, o tada Jėzus yra tas, kuris, konkrečiau, pašalina mūsų baimę. Kaip Dievas galėjo duoti šiuos pažadus? „Jūs niekada, niekada nebijokite. “ Nes to, ko labiausiai turėtume bijoti, Jėzus ėmė mūsų vietoje. Jis yra Karalius mūsų viduryje, kuris buvo pažadėtas, ar ne? Jis yra Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats. Jis gimė žydų Karaliumi. Netgi Herodas išgirdo apie tai, pagoniškas valdovas. Bet Jis yra Karalius, kuris ateina ir neatrodo kaip kiti karaliai. Jis yra Karalius, kuris ateina silpnumu, kentėjimu, ir galiausiai Jis miršta nuogas ir gėdintas.

Kodėl? Nes nuo pirmosios poros sode, kuri buvo nuoga ir gėdinta, visi mes jautėme tą gėdą. Visi mes sukėlėme tą gėdą kažkieno kito gyvenime. Ir prireikė antrojo ir didesnio Adomo, Jėzaus, įeiti į mūsų gėdą, priimti mūsų nuogumą, taip sakant, ant Savęs ir mirti ant to kryžiaus, kad „nešti mūsų gėdą ir pasišaipymą. “ Štai kodėl mes negalime turėti jokios baimės. Didžiausia baimė, kurią mes kada nors turėtume turėti, yra Dievo teismo baimė, kurios visi mes teisingai nusipelnėme, kurią Izraelis teisingai nusipelnė. O kai Dievas žada: „Aš padarysiu taip, kad tai niekada nebus jums baimė“, tai išsipildo Kristuje, Jo pirmajame atėjime.

Gėda neišnyksta lengvai, ar ne? Jos negalima tiesiog išnorėti. Negalime tiesiog mąstyti laimingų minčių. Turime žinoti, kad kažkas yra su mumis viduryje. Ir vėlgi, tai grįžta prie Jėzaus. Jis džiaugiasi sveikinęs žmones, turinčius daug gėdos. Teisingą ar neteisingą gėdą. Jis džiaugiasi sveikinęs stabmeldžius, savimi pasitikinčius žmones; žmones, kurie vėl ir vėl, ir vėl klysta ir vis dar tai daro. Jis sako: „Ateikite pas Mane. Aš esu tas, kuris sveikina tokius žmones. Jūs nesate vieni ir niekada nebūsite.“ Štai kodėl mes niekada negalime vėl bijoti.

Nebereikia daugiau vaidinti

Vienas iš būdų, kaip mes galime kovoti su gėda ir nerimu, kai suvokiame, kad Jėzus pašalina visą baimę iš mūsų gyvenimų. O kai Jis tai daro, Jis paverčia mus žmonėmis, kurių kiti nebijo būti šalia. Tai yra viena iš problemų, su kuriomis susiduriame kaip krikščionys bažnyčioje, ar ne? Mes daug ką vaidiname. O problema su vaidinimu yra ta, kad jūs tampa geru tame. Bet Dievas žino mūsų širdis, ar ne? Ir Jis sako: „Jums nebereikia daugiau vaidinti.“ Niekam čia nereikia bijoti, kad kiti sužinos, jog jūs suklydote. Gerai? Visi mes esame. Kas savaitę! Visą laiką! Ir kiekvieną kartą, kai aš tai darau, kiekvieną kartą, kai matau tai kažkieno kito gyvenime kaip pastorius, man primenama apie Jo malonės didybę ir Jo kantrybę nusidėjėliams ir nepavykėliams, kaip visi, kurie į mane žiūri, ir kaip žmogus, stovintis prieš jus. Visi mes, visi mes, visi mes esame suklydę. Ir Dievas sako: „Aš padėjau savo Sūnų gėdai jūsų vietoje, kad jums niekada nereikėtų to patirti.“ Ir kai mes tai gauname, kai tai giliai įsiskverbia į mūsų širdis, mes tampame žmonėmis, kurių kiti nebijo būti šalia. Ir tai yra gėdos mirtis, kai turime tokios rūšies kultūrą.

Taigi, kaip Jėzus, būdamas tarp mūsų, baigia mūsų gėdą? Gėda vykdo valdžią virš mūsų, ar ne? Tai siaubinga. Pagalvokite apie tai štai kaip. Kiek daug dalykų jūs šią savaitę padarėte, kurie buvo motyvuoti gėdos? Jūs turėjote praeities prisiminimą ir jis paveikė jūsų priimtą sprendimą. Jūs pasakėte: „Aš to nedarysiu, nes aš prisimenu, kaip tai jautėsi, ir aš darysiu štai tai, nes aš nenoriu grįžti į tą akimirką.” Ji vykdo valdžią virš mūsų ir mes gyvename giliai nusivylę, nerimastingi gyvenimai. O ką Jėzus daro, tai Jis ateina ir sako: „Aš esu Tas, kuris atneša tą dieną į dabartį.” Kaip gėda mirs mūsų gyvenimuose? Kai mes vis daugiau ir daugiau suvokiame, kad Kristaus prisikėlimas buvo tik pirmas epizodas vieno įvykio. Einu kartu su manimi čia. Kristaus prisikėlimas buvo pirmas epizodas vieno įvykio, vieno pasaulį sukrėtusio, pasaulį keičiančio įvykio, kuriame mes gyvename viduryje. Ir kai Jis sugrįžta ir mes prisikeliame iš mirties, tai tik antrasis epizodas to įvykio, kuris prasidėjo Kalvarijoje prieš 2000 metų. Ir kai mes gyvename laukdami to, tai yra tai, ką Paulius turėjo omenyje, kai sakė: „Mūsų išorinis žmogus nyksta, bet mūsų vidinis žmogus diena iš dienos atsinaujina.” Į ką? Į prisikėlimo galią Šventosios Dvasios.

Taigi, ką Jėzus daro, kad pašalintų mūsų gėdą? Jis sako: „Jūs buvote prikelti su Manimi! Jūs nebeesate tokie, kokie buvote. Jūsų neapibrėžia tai, kas buvo jūsų praeityje. Dabar jūs esate apibrėžiami kaip kažkas, kas yra jumyse ir sprogsta iš naujo gyvenimo, kurį kada nors visas kosmosas pamatys.” Kristaus prisikėlimo galia nėra tik stebuklas, kurį švenčiame Velykų dieną. Tai kasdienė realybė, kurią turime įsisavinti tikėjimu, norėdami gyventi Kristui ir naikinti viską, kas atima mūsų džiaugsmą iš Jo. Paprasčiau tariant, nes pamokslininkai mėgsta dauginti žodžius, gyvenkite iš ateities dabartyje dabar. Tai vienas iš pagrindinių būdų, kaip Jėzus susidurs su jūsų gėda. Jis sako: „Aš apibrėžiau jus ateityje kaip prikeltą būtybę” ir tai yra dabartinė realybė tikėjimu ir Šventosios Dvasios galia, kad jūs galėtumėte keistis ir aš galiu keistis. Štai kur mes gyvename. Štai istorija, kurią Jėzus mums pasakoja. Tikroji istorija.

Kita istorija turi prasidėti

Ir štai čia yra klausimas mums visiems šią savaitę. Kam mes būsime pasirengę klausyti? Gėdos praeityje, kitų balsų, pasakojančių mums vieną istoriją, ar Dievo, Jėzaus, pasakojančio mums kitą istoriją? Kam mes klausysime? Tas, kam mes klausysime, nulems, kaip mes gyvensime. Tai primena man sceną iš vienos mano mėgstamiausios pjesės, „Les Miserables“ Viktorą Hugo. Yra ši nuostabi scena, kai buvęs kalinys, Žanas Valžanas, gauna atleidimą iš vyskupo. Jis buvo pavogęs, vyskupas jį buvo priėmęs, jis pavogė vyskupo sidabrą. Policija ateina ir yra pasirengusi nuvesti Žaną Valžaną, o vyskupas sako: „Ne, ne, ne. Aš iš tikrųjų leido jam pasiskolinti.“ O Valžanas klausia jo: „Kodėl?“ O jis sako: „Aš tau atleidžiu.“ O Valžanas yra taip užvaldomas vyskupo atleidimo, kad jis dainuoja šią gražią dainą: „Ką aš padariau?“ O dainos prasmė yra ta, kad jis pradės naują gyvenimą. O paskutinės dainos eilutės užfiksuoja tai, ką, manau, Zefanijas bando mums pasakyti šį vakarą. Jos eina šitaip: „Aš siekiu, bet aš krentu, o naktis užsidaro. O aš žiūriu į tuštumą sūkurio mano nuodėmės. Aš dabar išsigelbėsiu iš pasaulio, iš pasaulio Žano Valžano. Žanas Valžanas dabar yra niekas, kita istorija turi prasidėti.“

Tai kryžiaus žinia. Visiems mums ir visai mūsų gėdai, kita istorija turi prasidėti. O štai gera žinia. Ji prasidėjo prieš 2000 metų. Mes galime kartu su Valžanu pasakyti: „Tas senas mes dabar yra niekas, nes kita istorija prasidėjo Kristuje.“ Tos istorijos pabaiga yra prisikėlimas – praeityje ir ateityje. O tos istorijos pabaiga, todėl, yra gėdos pabaiga. Meldžiamės.

Tėve, šiąnakt mes tai jaučiame taip aštriai. Mes jaučiame savo gėdą ir mums reikia kito pasakojimo, kuris užims jo vietą. Ir mes džiaugiamės, kad klausydami Tavo Žodžio, mes negirdime kažkokio senovinio artimiausio rytų mistiko minčių. Mes girdime Tavo žodžius, kurie mus iš naujo apibrėžė, davė mums naują gyvenimą, ir todėl davė mums tikrą pasakojimą, pagal kurį mes galime gyventi visą likusį savo gyvenimą. Padaryk tai mūsų gyvenime šią savaitę, meldžiamės, Jėzaus vardu, amen.