Didžiausia meilės daina

Zefanijas 3:17

Autorius Gabe Fluhrer

Kol jūs sėdate, jei galite, paimkite savo Biblijas ir kartu su manimi atsiverkite Zefanijo knygą. Ji yra Senajame Testamente. Jei jos ieškote, nesijaudinkite. Tai labai trumpa knyga. Jei naudojate bažnyčios Bibliją, ją rasite puslapyje 790; 7-9-0. Ir mes studijuosime Zefanijo 3 skyriaus 17 eilutę. Prieš išgirdami Dievo Žodį, kreipkimės į Jį maldoje.

Net iki senatvės, mūsų didysis Dievas, Tu esi pažadėjęs, kad Tavo žmonės įrodys Tavo suverenų, amžiną, nekintamą meilę. Kai stojame prie nuostabiausių žodžių, kuriuos kada nors girdėjome, slenksčio, meldžiamės, kad jie nusileistų mums į širdis, kad jie pakeistų mūsų požiūrį į Tave ir pasaulį, ir kad Šventoji Dvasia juos padarytų gyvus mums, kad mes galėtume pamatyti Jėzų. Ir mes meldžiamės visa tai Jo galingu vardu. Amen.

Zefanijas 3, 17 eilutė. Tai yra Dievo šventas, įkvėptas ir todėl neklystamas Žodis:

„Viešpats, jūsų Dievas, yra tarp jūsų, galingas, kuris išgelbės; jis džiaugsis jumis su džiaugsmu; jis nuramins jus savo meile; jis triumfuos jumis su garsiu giedojimu.”

Žolė išdyla, gėlės krinta, bet gyvojo Dievo Žodis stovės amžinai ir amžinai.

Prieš kelerius metus geriausiai parduodamas ir populiariausias Brodvėjaus miuziklas buvo miuziklas pavadintas „Šviesa aikštėje“ (The Light in the Piazza), kuris pasakojo apie – turiu teisingai ištarti vardus – Fabrizio Naccarelli, italų kaklaraiščių pardavėjo, kuris įsimylėjo gražiąją Clara Johnson, amerikietę atostogaujančią Italijoje. Ir yra ši scena miuzikle, kur jie dainuoja šią meilės dainą pavadintą „Say it Somehow“. Ir meilės dainos kulminacija yra ta, kad jie negali netgi išreikšti savęs žodžiais, todėl jie tiesiog dainuoja žodį „Ah!“. Ir tai džiugu ir tai triumfuojanti, ir jie džiaugiasi vienas kitam tokiu būdu. Ir buvo „New York Times“ apžvalga, kurią parašė vienas iš puikių teatro kritikų, Stephen Holden, ir apžvalgos pavadinimas pasakė viską – „Meilės dainos, kurios kalba, kai žodžiai nepavyksta“. „Meilės dainos, kurios kalba, kai žodžiai nepavyksta“.

Tarpas tarp Dievo ir Mūsų

Ir štai, kai mes ateiname pas Žefaniją 3 šį vakarą, mes esame tokioje pat pozicijoje kaip tie du meilužiai dainoje. Tarp Dievo ir mūsų yra kalbos barjeras. Jis yra šventas, o mes – ne. Kaip buvo kalbos barjeras tarp italų ir amerikiečio, taip pat yra kalbos barjeras tarp mūsų. Ir vis dėlto šį vakarą mes ateiname prie Biblijos eilutės, kuri galėtų pasidalinti „The New York Times“ apžvalgos pavadinimu – „Meilės dainos, kurios kalba, kai žodžiai nepavyksta.“ Žefanijas. Šią knygą galima apibendrinti gana lengvai. Pirmieji keli skyriai, pirmieji du skyriai, yra visuotinis teismo aprašymas. Ir tada yra lūžis, kai Dievas pradeda kalbėti apie visuotinį išgelbėjimo darbą, kurį Jis atliks iš kiekvienos genties, tautos ir kalbos. Ir knyga kulminuoja šia eilute prieš mus – 3 skyriaus 17 eilutė. Vienas komentatorius teisėtai ją pavadino „Senųjų Testamentų 3:16“. Tai beveik per daug, kad būtų galima suvokti. Mes turime prieiti prie to su baime ir drebėjimu. Tai per gera. Tai per daug pribloškianti. Yra žodžiai, ne tikri žodžiai, kuriuos mes galime sakyti, bet mes bandysime šį vakarą. Ir pagrindinė mintis yra labai paprasta. Kristuje Dievas yra su mumis, kad džiaugtųsi mumis. Kristuje Dievas yra su mumis, kad džiaugtųsi mumis. Ir tai bus mūsų dvi pagrindinės mintys – Dievas su mumis ir Dievas virš mūsų. Dievas su mumis ir Dievas virš mūsų.

Dievas su mumis

Pažvelkite į pirmąją 17-osios eilutės dalį. „Tavo Dievas yra tarp tavęs; galingasis, kuris tave išgelbės.“ Nuo žmonijos kritimo pirmyn, mes buvome atskirti nuo Dievo, mes buvome atskirti nuo savęs, mes buvome atskirti nuo šios aplinkinės kūrinijos, mes buvome atskirti nuo visų mūsų artimųjų ir mūsų brolių bei sesių. Atskyrimas yra tai, kas būdinga kritusiai žmonijai. Ir vis dėlto, vėl ir vėl, Biblija yra istorija apie Dievą, kuris ieško tų, kurie yra atskirti nuo Jo. Jis juos persekioja negailestingai, nenuilstamai, vėl ir vėl, nesvarbu, ką jie darytų; nesvarbu, kaip toli jie nukristų. Ir taip, Dievo meilės daina prasideda Jo persekiojimu mus, Jo noru sugrąžinti atskirtas būtybes atgal pas save. Tai šokiruojanti. Mes galime ieškoti visų pasaulio religijų, ir kai mes tai darome, galime paneigti Zigmundą Freudą. Juk tai buvo Freud'as, šiuolaikinės psichologijos įkūrėjas, kuris pasakė, kad tikėjimas Dievu yra tik norų išsipildymas. Mes projektuojame savo geriausias viltis į Dievą, kuris neegzistuoja. Problema, kurią turi Freud'as, ir kurią turi kiekviena kita kritusi religija, ir kurią turi kiekvienas kitas pasaulėžiūros požiūris už krikščionybės ribų, yra ta, kad nė vienas iš mūsų nesugalvotų tokio Dievo, draugai. Mes niekada nesugalvojome, o be Šventraščių pasaulyje nėra kito tokio Dievo, ir mes niekada nesugalvosime. Tai per gera, kad būtų tiesa, tam tikra prasme.

He is a God Who Sings

iš tikrųjų netinka, nes čia reikia išversti "He is a God Who Sings" į lietuvių. Tinkamas vertimas būtų:

Jis yra Dievas, kuris dainuoja

Taigi iš pradžių mes suvokiame, kad susitinkame su Dievu, kuris yra visiškai kitoksas, nei tikėjomės. Ir tai iškils į paviršių po akimirkos, nes susitiksime su Dievu, kuris dainuoja. Tačiau prieš tai, ekspertai sutinka – o kai kalbama apie muziką, kas yra ekspertai? Manau, mes visi esame ekspertai tam tikra prasme. Tačiau ekspertai, kurie randa būdą išmatuoti šiuos dalykus, sutinka, kad galbūt didžiausia meilės daina yra Righteous Brothers „Unchained Melody“. Tai graži daina. Ir ji prasideda lėtai bei pereina į šį nuostabų kulminaciją. Ir tai iš tikrųjų yra tai, apie ką kalba Biblija. Mes artėjame prie pat prieš kulminaciją Dievo meilės dainos. Ji prasidėjo Sode, kai Dievas atėjo pas mūsų pirmuosius tėvus ir suteikė jiems atonementą bei uždengė juos gyvūnų kailiais, o paskui per visą Senąjį Testamentą Dievas dainavo šią vieną dievišką meilės dainą ir ji buvo aiškesnė kai kuriuose taškuose ir mažiau aiški kitose. Ir ji pasiekia kulminaciją, kai dangus atsiveria virš Betliejaus ir angelai dainuoja: „Šlovė Dievui aukštyse, ir žemėje ramybė tarp žmonių!“ Psalm 40. Ji pasiekia kulminaciją Kristuje.

Ir štai ką Dievas mums čia sako. Jis kalba: „Tavo Dievas yra tarp tavęs; galingas herojus“ – mes galėtume išversti. Tai mūšio vaizdinys. Mes dažnai nemąstome apie savo išganymą kaip apie mūšį, bet nuo tos akimirkos, kai Jėzus buvo pakrikštytas, iki dienos, kai Jis buvo nukryžiuotas, tai buvo mūšis. Jis kovojo su Šėtonu dykumoje ir Jis kovojo su Šėtonu ant kryžiaus. Ir kiekviename žingsnyje buvo karas prieš ligas, prieš emocinius sutrikimus, prieš mirtį, prieš visas pragaro jėgas ir visus nuodėmės padarinius, nes Dievas, kuris ateina pas mus, yra Dievas, kuris ateina mus išgelbėti. Ir Jis yra Dievas, kuris kovoja už savo žmones. Aš šią savaitę sužinojau – nenuostabu, tai atsitinka kiekvieną vasarą – kad trys iš penkių daugiausiai uždirbančių filmų yra superherojų filmai. Mes juos mėgstame. Mes negalime jų gauti pakankamai. Ir ne tik čia, visame pasaulyje. Mūsų superherojų filmai, kuriuos mes kuriame ir siunčiame į visą pasaulį, yra daugiausiai uždirbantys filmai. Kodėl mes taip mėgstame superherojų istorijas? Aš думаю, kad tai todėl, jog visi mes žinome giliai viduje, jog negalime save išgelbėti ir ilgimės būti išgelbėti. Aš думаю, kad štai kodėl jie visada yra daugiausiai uždirbantys filmai. Mes negalime save išgelbėti ir ilgimės būti išgelbėti. Ir ką Dievas sako per savo pranašą dabar, yra: „Ateina galingas herojus, kuris kovos už tave, kuris tave išgelbės, kuris yra geresnis už bet kokią superherojų istoriją, kurią mes galėtume kada nors įsivaizduoti. Ir Jis tave išgelbės. Ir vienintelis reikalavimas yra, tu turi žinoti, kad negali save išgelbėti. Tai viskas, kas reikalinga.“ Štai nuo ko Dievas pradeda su mumis. Ateina galutinis superherojus – Jėzus. Tai Dievas su mumis.

Dievas Virš Mus

Ir tada, būsiu sąžiningas, labai sąžiningas su jumis, kai studijavau tai ir melsčiausi bei kovojau su tekstu, turėjau nuolat nuo to atsitraukti. Skaičiau komentarus, ieškojau ir klausiau kitų pamokslų bei skaičiau kitus pamokslus ir buvau labai, labai paguostas, kai radau, kad nesu vienas. Nes kiti eilėraščiai yra stulbinantys. Tai Dievas virš mūsų. Pažiūrėkite kartu su manimi į 17 eilutę. „Jis džiaugsis dėl tavęs su džiaugsmu; jis nuramins tave savo meile; jis triumfuos dėl tavęs su garsiu giedimu.“ Dabar turime žmogiškus analogus viskam tam. Mes jautėme džiaugsmą. Mes buvome tokie laimingi, kad šaukėme iš džiaugsmo, manau, dauguma mūsų. Bet čia mes ateiname pas Dievą, kuris tai daro. Ir ten viskas suyra. Ten mes iš tikrųjų net nežinome, ką daryti. Mes net negalime sukelti emocijų, kad tai pajustume, nes tai taip stulbina. Tai taip skiriasi nuo mūsų kasdienės patirties su Dievu, kad įsivaizduoti Jį džiaugsmingai apie mus.

Dievas Džiaugiasi Dėl Tavęs

Ar pastebėjote, kad jis vartoja tą pačią kalbą, kurią mes studijavome praėjusią savaitę 14-16 eilutėse, kur jis sako mums tai daryti Dievui? Ir tada jis iškart pasuka ir sako: "Ne tik Dievas įsako mums džiaugtis, radę džiaugsmą Jame, šaukti ir giedoti bei būti pilnais džiaugsmo Jam, štai čia viskas keičiasi. Jis sako, ne tik Dievas mums tai sako, bet pranašas sako: „Dievas džiaugiasi dėl tavęs.” Džiaugsmas. Sustokite čia. Tu ir aš žinome, su maža paskata, kaip mes esame blogi savo sąžiningiausiais momentais. Argi ne? Mes žinome, kad esame labai nusidėjėliai. Dievas mums duoda gailestingai tiek, kiek galime ištverti, kai Jis mums tai parodo, bet mes žinome, kaip esame blogi net savo geriausiais sąžiningumo su savimi momentais. Ir tada mes ateiname prie tokios eilutės. Ir pastebėkite, kur tai yra įsikūrę. Tai yra čia pat knygos pabaigoje, kur Dievas sakė savo žmonėms: „Jūs palikote Mane. Jūs ėjote paskui kitus dievus. Aš išleisiu ant jūsų ir visų teismą.” Ir mes pereiname nuo to prie to – prie Dievo, džiaugiančio nusidėjėliais, stabmeldžiais, sugedusiais, kritusiais, Dievą nekenčiais žmonėmis kaip tu ir aš.

Ir tai dar geriau. „Jis nuramins tave savo meile.“ Tai gerai, kiek tai tęsiasi, bet daugiau pažodinis vertimas būtų toks. Iš pradžių tai nėra Dievas, darantis kažką mums; tai Dievas, darantis kažką apie mus. Mes galėtume tai išversti tokiu būdu. „Jis bus tylus virš tavęs savo meile.“ Taigi, ką pranašas daro mums. Tai vėlgi yra stulbinantis. Dievas džiaugiasi ir teisingai: „Taip!“ apie tave. Ir tada sustoja ir, kaip mes darome, jei galime taip pasakyti, kai mes kontempliuojame žmogų, kurį mylime. Vienintelis iliustravimas, kuris man atėjo iš karto, yra dvejopas. Callie ir aš turėjome ilgą atstumą santykius. Mes pradėjome susitikinėti jos pirmų metų universitete, mano antrais jaunesniais metais! O kai šie santykiai prasidėjo, aš baigiau prieš ją, daug džiaugsmo mano tėvams. Ir aš važiuočiau žemyn – aš galiu tai daryti dabar užmerktomis akimis – iš Greenville, 385, iki I-26 į Kolumbiją. Ir kai aš važiuočiau atgal, į 26, aš galvočiau apie ją – kaip ji buvo graži; kaip aš ją mylėjau. Aš negalėjau laukti, kol praleisiu su ja visą gyvenimą. Ir tada mes turėjome savo pirmą vaiką ir, jūs žinote, kaip tai yra, jei esate tėvas. Pirmas vaikas ateina ir jūs esate pripildyti visokių emocijų, bet tada būna akimirkų, kai jūs tiesiog sėdite ir laikote vaiką ir stebite, kaip jis miega, ir jūs tylūs. Ir jūsų meilė tam vaikui – nėra būdo tai išreikšti žodžiais, ar ne? Jūs tiesiog tyliai kontempliuojate pilnatvę emocijų, perpildytą meilės ir džiaugsmo, kurią jūs turite tame vaikui. Ir Dievas sako: „Tai yra tai, kaip aš esu su tavimi. Tai yra tai, kaip aš jausiuosi tavo atžvilgiu.“

Ir taip, aš žinau ir nenoriu kelti RTS valdybos narių susirūpinimą. Aš žinau, ką sako mūsų išpažintis. Ji sako, kad „Dievas yra laisvas nuo aistrų.“ Ir kaip mes tai deriname, nes tai teisinga? Ir ką išpažintis sako, yra tai, kad Dievas neturi reaguoti į dalykus. Jis žino viską, kas ateina. Ko ji nesako, yra tai, kad Dievas neturi tokio pobūdžio, jei galėtume tai taip išreikšti, emocijų mums. Nes jei skaitysite žmones, kurie parašė Vestminsterio tikėjimo išpažintį, jie yra tie, kurie kalba apie Dievo meilę ir Jo aistrą bei Jo norą Jo žmonėms. Ir viskas, ką mes galime pasakyti šiuo metu, yra: „Tikrai? Ar esi tikras, Dieve?“ Jis sako: „Taip!“

Dievas Dainuoja Garsiai

Ir tada Jis eina dar toliau paskutinėje šios eilutės dalyje. Mes pereiname nuo džiaugsmo iki tylos giedojimo iki tylos mums iki išaukštinimo mums su garsiu giedojimu. Ženkite žingsnį atgal. Ar matote, kodėl mes niekada negalėtume išrasti tokio Dievo? Jūs galite ieškoti aukštai ir žemai pasaulyje. Jūs niekada nesutiksite dainuojančio Dievo; dainuojantis Dievas yra tas, kuris mus išgelbsti. Visos mūsų poezijos ir meilės dainų aukštumos ir viskas, ką mes išliejame, kad išreikštume tą didžiausią emociją, kurią jaučiame kaip žmonės, visiškai mums nepavyksta ir tampa tik dulke ir pelenais, kai mes ateiname prie šios eilutės ir susitinkame su Dievu, kuris ateina pas maištingus žmones kaip mes ir dainuoja! Garsiai! Nes Jis džiaugiasi mumis! Ar galite tai priimti? Kad šis šventas, trias Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – kuris visada buvo ten, mylėdamas vienas kitą kaip Trejybės asmenys, tarpusavyje gyvenantys vienas kitame. Ir tai, savaime, yra paslaptis, kurios mes net negalime suprasti. Šis Dievas dainuoja!

Eikime į mečetę ir paklauskime: „Papasakokite apie savo dievą. Vienas klausimas, kurį turime užduoti: „Ar jis gieda?“ „Ne, tai būtų netinkama.“ Gerai, eikime į induistų šventyklą. „Ar jūsų dievai gieda?“ „Ne.“ Eikime į pasaulietiško postmodernizmo altorių ir sakykime: „Duokite mums savo dievą, atsitiktinumą. Ar jis gieda?“ „Ne.“ Visata pilna garso ir triukšmo, bet tai nieko nereiškia. Tai arba giedojimas! Štai pasirinkimas, kurį turime šį vakarą. Kurti, nebylūs, nebyliai, stabmeldiški dievai arba Dievas, kuris gieda. Ar matote, kodėl Evangelija nėra tik tiesa, bet ir ypač graži? Ji mus užfiksuoja. Ji kalba apie giliausius mūsų širdžių poreikius ir giliausias emocijas, kurias galime jausti. Ji ne tik tiesa; ji graži.

Mes giedame dėl Kančios Žmogaus

Bet niekada neturime pamiršti, kodėl tai yra gera žinia, kodėl mes giedame. Taip yra todėl, kad mes sekame Tam, kuris vadinamas Kančios Žmogumi. Taip yra todėl, kad kai Jėzus ėjo į kryžių, nebuvo daugiau džiaugsmo ir linksmybės. Nebuvo daugiau: „Štai mano mylimas Sūnus, kuriuo aš esu patenkintas.“ Mūšiai, kuriuos Jis buvo kovojęs kaip mūsų galingas Didvyris, atėjo iki to momento ant kryžiaus, kai Jėzaus šauksmas buvo sutiktas su šventa, didinga, teisia Jo Tėvo tyla. Jis gavo tylą, kad mes galėtume giedoti. Nėra kito būdo pasiekti giedantį Dievą, nei eiti per šaukiantį Išganytoją, kuris ištvėrė tylą mūsų vietoje. Štai kaip mes gauname giedantį Dievą. Ir buvo dėl to, kad Dievas yra meilė, meilė, kad Jis siuntė Savo Sūnų šauktis, kad Jis laikė savo ramybę, kai išliejo savo pyktį ant Jo. Nes po Velykų penktadienio Jis žinojo, kad meilės daina pasieks savo paskutinę strofa, kuri tęsis amžinai. Ir štai kur mes gyvename dabar. Štai kodėl Dievas gieda apie mus.

Ką mes sakome apie visa tai? Aš pagalvojau apie kai kurias priežastis, kodėl mums gali būti sunku su šia eilute. Daugybę kartų, kai galvojame apie Dievo meilę, galime pasakyti: "Taip, bet tai ne man." Ar jums kada nors taip atrodė? "Tai ne man. Tai visiems kitiems. Aš galiu džiaugtis kitų žmonių džiaugsmu, bet tai ne man." Neišskieskite to. Tai yra kontekste, kai Dievas sako Judui: "Aš šauksiu žmones iš visur. Šiuo atveju tai ne tik jums, Judui. Tai žmonėms iš kiekvienos genties, tautos ir kalbos." Taigi tai ir jums. Tada jūs galite pasakyti: "Bet jūs nežinote, ką aš padariau. Jūs nežinote, kaip aš mąstau. Jūs net nežinote, ką aš dabar galvoju, kol jūs kalbate!" Dievas sako: "Ką jūs padarėte, kas blogiau nei mano žmonės darė vėl ir vėl ir vėl? Ar mano malonė nebuvo pakankama jiems?" Ar šis pažadėjimas buvo padarytas žmonių, kurie buvo nusivylę Dievu, sulaužė Jo įstatymą, bėgo nuo Jo, nekentė Jo, keikė Jo, garbino stabus, degino smilkalus Jo šventykloje netikriems dievams? Tada yra malonė jums ir man. Nesvarbu, ką jūs padarėte. Jo meilė yra didesnė nei jūsų nuodėmė. Viskas, ko jums reikia, yra nieko. Viskas, ko jums reikia, yra žinoti, kad jūs negalite save išgelbėti.

Dievas yra arti Kristuje

"Taip, bet Dievas atrodo esąs toli nuo manęs." Tai sunku. Aš žinau, ką tai reiškia. Aš nekęstu, kai gyvenu ten. Nekęstu, kai jaučiu, kad tik formaliai imu Bibliją. Taip, tai daro pamokslininkai. Taip, kartais sekmadienio rytais. Jaučiu, kad Dievas yra toli. Bet prie ko mes turime grįžti prie šios eilutės vėl ir vėl bei prieš tai esančių eilučių – Jis yra mūsų viduryje. Jis yra arti mūsų Kristuje. Ir Jo atstumas niekada nėra amžinas, nes viso šio giedančio Dievo impulsas yra judėti link sulūžusių žmonių kaip mes, link nuodėmingų žmonių kaip mes. Jis niekada nelaiko savo atstumo. Įsikūnijimas parodė mums tai. Dievas, tapęs žmogumi Jėzuje, parodė mums, kad Jis niekada nelaiko savo atstumo.

Ir taip, kaip mes tai gauname? Leiskite mums pereiti prie to, ką Jėzus pasakė Jono 15 aplink 9 eilutę. „Būkite mano meilėje.“ Ką tai reiškia, Jėzus? Ir Jis mums sako. „Jei mane mylite, laikysitės mano įsakymų.“ Ir tai gali mus išgąsdinti. Išskyrus 11 eilutę, kuri baigiasi šitaip. „Šiuos žodžius aš jums pasakiau, kad mano džiaugsmas būtų jumyse ir jūsų džiaugsmas būtų pilnas.“ Taigi štai ką Jis – „pasilikite, laikykitės mano įsakymų, džiaugsmas!“ Kaip tai susiję su tuo, ką mums sako Sofonijas? Kaip mes pasiliekame šioje Dievo meilėje? Kaip mes ją patiriame? Jėzus sako, kad mes įgyvendiname tai, ką Jis mums sako. Bet – ir tai labai svarbu – mes visada turime atsiminti, kad mūsų nepaklusnumas nekeičia Dievo meilės mums. Taip, jis sumažina mūsų gebėjimą ją mėgautis. Kai aš randu save toli nuo Dievo, aš galiu užtikrinti, kad bent kartais, viena iš pagrindinių problemų yra ta, kad aš leidau sau nuodėmingti; aš dariau tai, ką aš norėjau daryti. Jo meilė man nėra pasikeitusi. Mano gebėjimas ja mėgautis yra sumažėjęs.

Ir Jėzus sako: „Jei jūs pagaunate, ką aš jums sakiau“, ir jei mes skaitome tokias eilutes, ką Dievas prašo mus daryti, kai Jis sako: „Laikykitės mano įsakymų. Pakluskite Man“? Ar Jis tai sako, norėdamas mus sutraiškyti? Ar Jis mums sako: „Aš pakankamai myliu, kad priartėčiau prie jūsų ir pasakyčiau, kaip likti arti, nes aš nenoriu, kad jūs būtumėte toli nuo Manęs.“ Tai pastaroji, ar ne? „Likit arti manęs. Einam su manimi šitaip. Nenuklyskite nuo kelio. Leiskite Man laikyti savo ranką aplink jus“, tarsi. Ar jūs kada nors nenorėtumėte paklusti Dievui, kuris dainuoja? Tai nėra koks nors griežtas, tolimas dievas, kuris išdėsto savavališkas taisykles ir sako: „Eikite ir darykite taip pat, kad užsitarnautumėte mano palankumą!“ Dainuojantis Dievas sako: „Likit arti. Ateikite pas Mane.“ Mes tai darome paklusdami. Tai vienas iš būdų.

Ir tada mes atsisakome klausyti melų apie Dievą. Mes atsisakome klausyti melų apie Dievą. Tai mus veikia. Tai yra vienas iš pagrindinių Šėtono sumanymų. Jis nori, kad jūs apie Dievą mąstytumėte kitaip, nei čia pasakyta: 3:17. Jis nori, kad tylus Dievas būtų Dievas, apie kurį jūs visą laiką mąstote. Jis nori, kad tolimas Dievas būtų Dievas, kuris yra jūsų mintyse. Jis niekada nenori, kad mes mąstytume apie Dievą, kuris dainuoja. Atsisakykite tikėti tuo; atsisakykite pritarti tam. Tegul šis žodis jus pataiso. Grįžkite prie šio pažado vėl ir vėl. Ir jūs sakysite: „Na, aš nejaučiu to! Aš noriu jausti, bet nejaučiu!“ Jei jūs to norite, tai yra todėl, kad Jis jums davė šį norą. Neatsisakykite to. Neatsisakykite to. Vis grįžkite prie to ir melskitės Jam: „Dieve, leisk man patirti daugiau Tavo meilės. Leisk man geriau Tave pažinti.“ Ir laukite Jo. Laukite Jo laiko. Jis atves jus arčiau. Dovydas sakė: „Aš laukiau Viešpaties“, Psalm 40 Jis pasakys tą patį mums. Jis išgirs mūsų šauksmą. Ir jūs sakysite: „Argi tai nėra veidmainystė daryti tai, kai aš nejaučiu to?“ Ne! Tai yra pati tikėjimo esmė, draugai. Tai yra eiti pas Jį, kai nejaučiate to. Tai nėra veidmainystė; tai yra tikėjimas! Tikėjimas sako: „Mano jausmai apie atstumą neturi paskutinio žodžio. Mano tikėjimas Dievu, kuris dainuoja ir myli mane Kristuje, turi paskutinį žodį.“

Birome atgal į Pietų Karolinos valstiją birželio pradžioje mano tėčio išėjimo į pensiją proga. Jam 80 metų ir niekam tai nebuvo staigmena, kai jo pensijos šventėje jis paskelbė, kad imasi kito darbo! Taip mano tėtis ir dirba! Bet kai jis paskelbė apie savo išėjimą į pensiją, praėjus kelioms dienoms, atėjo siuntinys paštu. O kai atidariau tą siuntinį, pamačiau burbulinę plėvelę ir dar neišpakavęs burbulinės plėvelės žinojau, kas tai. Tai buvo nuotrauka. Tai viena iš mano brangiausių turtų. Tai nuotrauka, kuri, kiek aš galiu prisiminti, buvo mano tėčio kabinete. Ir tai yra paveikslas, kuris buvo darytas, kai aš buvau labai jaunas, tikriausiai apie Dorotės amžių. Mano tėtis buvo universiteto profesorius ir buvo vasara, mes buvome kažkokiame vakarėlyje – jis buvo savo katedros dekanas ir jie buvo ką tik priėmę naują fakulteto narį ir buvo kažkoks vakarėlis. Ir, vėlgi, niekam tai nebuvo staigmena, aš, matyt, pasiėmiau papildomą sausainį. Ir vienas iš tėvų ten uždėjo rankas ant manęs ir suriko ant manęs. Ir tai tiesiog nėra kažkas, ką darote vienam iš mano tėčio sūnų! Ir aš, manau, padariau tai, ką bet koks dvejų metų vaikas padarytų. Aš nubėgau pas tėtį ir kažkas turėjo fotoaparatą ir jie užfiksavo mane su ašaromis, tekančiomis mano veidu, su tėčio rankomis aplink mane ir didžiausia šypsena, kokią jūs kada nors matėte. Ir nuo tada, kai aš buvau mažas berniukas, ta nuotrauka man sakė: „Tavo tėvas tave myli. Nesvarbu, ką tu darai, nesvarbu, kaip toli tu nueisi, jis džiaugiasi, kad gali tau parodyti meilę.“

Ir ką Dievas mums šiandien padarė, tai davė mums paveikslą, kuris mums sako: „Aš myliu savo vaikus ir aš džiaugiuosi jais.“ Ir tik Biblijoje mes randame šį Dievą ir tai vienintelis Dievo paveikslas, kuris viską pakeis mums. Meldžiamės.

Tėve, šį rytą mes giedojome apie vargšą, šnypščią, užkadusią liežuvį. Ir aš tai dabar jaučiu labai stipriai, Viešpatie. Prašau, prašau, neleisk, kad šios eilutės didybė, spindesys, šlovė nepasimestų dėl silpno paaiškinimo. O Viešpatie, atverk mūsų akis Tavo meilės šlovės, begalybės, laisvumo, didybės. Tegul ji mus pakeičia, mes meldžiamės. Jėzaus vardu, amen.