Pauliaus religijos kilmė

Paveldas Pauliaus religija

Jėzaus Viešpatystė (5 dalis)

John Gresham Machen

Iš tikrųjų pats faktas, kad krikščionys vartojo titulą, kuris taip pat buvo naudojamas pagoniškuose kultuose, neįrodo jokios priklausomybės nuo pagonybės. Nes titulas „Viešpats“ buvo beveik toks pat įsitvirtinęs kaip dievybės pavadinimas, kaip ir terminas „Dievas“. Kad ir kokia būtų buvusi religinio žodžio vartojimo kilmė, tas vartojimas buvo tapęs graikų kalbos dalimi. Misionierius, norėjęs skelbti vieną tikrąjį Dievą, buvo priverstas, jei kalbėjo graikiškai, vartoti terminą „Dievas“, kuris, žinoma, buvo naudojamas pagoniškoje religijoje. Taigi, jei jis norėjo įvardyti Jėzų kaip Dievą, kokiu žodžiu tuo pačiu metu būtų galima Jį atskirti nuo Dievo Tėvo, jis buvo priverstas vartoti žodį „Viešpats“, nors šis žodis taip pat buvo naudojamas pagonybėje. Nei vienu, nei kitu atveju graikiško žodžio vartojimas nereiškė menkiausio įtakos sąvokų, kurios buvo susijusios su žodžiu politeistinėje religijoje, įtakos.

Betas priežastis, dėl kurios graikiškas terminas „ Viešpats“ buvo pritaikytas Jėzui, buvo daug stipresnė nei ta, kuri buvo rasta jo bendro naudojimo tarp graikiškai kalbančių žmonių. Religinis termino vartojimas nebuvo apribotas pagoniškais kultais, bet pasirodė taip pat, ir jei ką, dar tvirčiau įsitvirtino graikiškame Senojo Testamento tekste. Žodis „Viešpats“ yra naudojamas Septuagintoje hebrajiško teksto „Jahwe“ vertimui. Būtų visai nereikalinga diskutuoti apie priežastis, kurios lėmė vertėjų pasirinkimą būtent šio žodžio. Neabejotinai, kažkoks „Viešpaties“ žodis buvo reikalingas dėl sąsajų, kurios jau buvo susiklostę aplink hebrajišką žodį. Ir gali būti pasiūlytos įvairios priežastys, kodėl buvo pasirinktas „kyrios“, o ne kitas graikiškas žodis, reiškiantis „viešpats“. Galbūt šakninė „kyrios“ reikšmė geriau išreiškė numatytą idėją; galbūt taip pat „kyrios“ jau buvo pridėta religinė reikšmė, kurios neturėjo kiti žodžiai. Bet kokiu atveju, kad ir kokia būtų buvusi priežastis, „kyrios“ buvo žodis, kuris buvo pasirinktas.

Ir faktas yra didelės svarbos. Nes tarp Septuagintos skaitytojų krikščionybė pirmą kartą pradėjo plisti. Septuaginta buvo žydų sinagogų Biblija, o sinagogose jos skaitymas buvo girdimas ne tik žydų, bet ir daugybės pagonių, „dievobaimingųjų“ iš Apaštalų darbų knygos. Būtent su „dievobaimingaisiais“ pradėjo misionieriavimas pagonims. Ir net ten, kur buvo pagonių atsivertėlių, kurie labai anksti nebuvo praėję sinagogos mokyklos - tokių atsivertėlių galbūt buvo nedaug - net tada Septuaginta iškart buvo naudojama jų mokymui. Taigi, kai krikščionių misionieriai vartojo žodį „Viešpats“ apie Jėzų, jų klausytojai iškart žinojo, ką jie turi omenyje. Jie iškart žinojo, kad Jėzus užėmė vietą, kurią užima tik Dievas. Nes žodis „Viešpats“ yra vartojamas daugybę kartų graikiškuose raštuose kaip švenčiausias Izraelio sandoros Dievo vardas, ir šios vietos buvo laisvai pritaikomos Jėzui.

Šis Septuagintos vartojimas termino „Viešpats“, kai Septuagintos vietos yra pritaikomos Jėzui, kas, atrodo, yra savaime suprantama dalykas Pauliaus laiškuose, turėjo daug didesnę reikšmę ankstyvajai krikščionių misijai nei termino vartojimas pagoniškuose kultuose. Ir tai daug daugiau šviesos meta į pradinę termino reikšmę, kai jis yra pritaikomas Jėzui. Tačiau pagoniškas vartojimas yra įdomus, ir Bousset bei kitų pateiktą jo parodymą reikia dėkingai priimti. Svarbus faktas buvo nustatytas vis tvirčiau šiuolaikiniais tyrimais - faktas, kad graikiškas žodis „kyrios“ pirmajame mūsų eros amžiuje buvo, visur, kur buvo paplitusi graikų kalba, aiškiai dieviškumo pavadinimas. Įprastas žodžio vartojimas išliko; žodis vis dar išreiškė santykį, kurį šeimininkas palaikė savo vergams. Tačiau žodis buvo tapęs būdingai religiniu terminu, ir jis yra religine prasme, ypač kaip nustatė Septuaginta, kad jis pasirodo Naujaame Testamente.

Taigi tai neatitinka pagal Naujojo Testamento naudojimą, kai Jėzus yra vadinamas, kai kurių asmenų šiuolaikinėje Bažnyčioje, "Mokytoju", o ne " Viešpačiu". Kartais, galbūt, šis naudojimas yra priimtas sąmoningai protestuojant prieš Naujojo Testamento koncepciją apie Kristaus dieviškumą; Jėzus yra vadinamas "Mokytoju", labai panašiai, kaip mokyklos meno lyderis yra vadinamas "Mokytoju" savo pasekėjų. Arba žodis reiškia tiesiog tą, kurio įsakymai turi būti paklusti. Tačiau kartais šiuolaikiškas stilius yra priimtas dievobaimingų vyrų ir moterų su mintimi, kad angliškas žodis "Viešpats" yra nusidėvėjęs ir kad žodžio "Mokytojas" naudojimas yra arčiau prie graikiškojo Testamento reikšmės. Ši mintis yra klaidinga. Vertinant Naujojo Testamento Jėzaus pavadinimą, nereikėtų norėti grįžti prie pirminės žodžio "kyrios" reikšmės. Nes graikiškas žodis jau buvo patyręs vystymąsi, ir taikant Jėzui Naujojo Testamento metu, jis buvo aiškiai religinis terminas. Jis turėjo lygiai tokias pat religines asociacijas, kokias dabar turi mūsų angliškas žodis “Viešpats”. Ir dėl labai panašių priežasčių. Angliško žodžio "Viešpats" religinės asociacijos yra dėl Biblijos naudojimo; ir Naujojo Testamento žodžio "kyrios" religinės asociacijos taip pat buvo dėl Biblijos naudojimo - Septuagintos naudojimo. Krikščionis turi prisiminti, kad "maža išmintis yra pavojingas dalykas". Vienodas "Mokytojo" pakeitimas "Viešpačiu" kalbant apie Jėzų turi tik klaidingą šviežumo ir originalumo išvaizdą. Iš tikrųjų tai kartais reiškia nukrypimą nuo Naujojo Testamento naudojimo dvasios.

Atitinkamai, Boussetas atliko paslaugą aiškiai išryškindamas religinę žodžio "Viešpats" reikšmę. Tačiau jam nepavyko paaiškinti, kaip šis žodis buvo pritaikytas Jėzui.

Toles sunkumų, be to, susiduria su Bousset'o teorija. Terminas " Viešpats", taikomas Jėzui, ir religinė nuostata Jėzaus atžvilgiu, išreikšta šiuo terminu, atsirado, pasak Bousset'o, tokių bendruomenių kaip Antiochijos susirinkimuose ir pagoniškų koncepcijų įtaka. Tačiau, žinoma, Bousset'o paaiškinimas apie Paulinizmo kilmę dar nėra visiškai išdėstytas. Paulinizmas yra kažkas daug daugiau nei ekstazinis kulto dievo garbinimas; asmeninis santykis su Kristumi dominuoja kiekvienoje apaštalo gyvenimo srityje.

Bousset'as pripažįsta šį faktą. Pauliaus religija, jis pripažįsta, yra kažkas daug daugiau nei religija, kuri buvo išreikšta Antiochijos Bažnyčios susirinkimuose. Tačiau jis mano, kad kiti Pauliaus religijos elementai, kad ir kokie jie būtų, turėjo bent jau savo pradžią kulte. Čia yra vienas iš mažiausiai tikėtinų elementų visoje konstrukcijoje. Bousset'as yra neįvertinęs individualistinio Pauliaus religijos pobūdžio. Bent jau jis nėra įrodęs, kad Pauliaus gyvenimas "Kristuje" arba "Viešpatyje" buvo sukurtas vystantis iš ekstazinių patirčių Antiochijos Bažnyčios susirinkimuose.

Bet jei individualistinė Pauliaus religija buvo sukurta iš "kulto", kaip ji buvo sukurta? Kaip turi būti paaiškintas naujų elementų įvedimas? Bousset'as yra užpuolęs šią problemą su dideliu uolumu. Ir jis bando parodyti, kad Pauliaus religija, tokia kaip ji atrodo Apaštalų laiškuose, buvo sukurta iš Antiochijos kulto religijos, identifikuojant "Viešpatį" su "Dvasia" ir bendrinant bei etiškai suvokiant Dvasios veiklos koncepciją.

Pauline dvasios doktriną, Boussetas mano, buvo išvesta iš pagoniškos mistinės religijos helenistiniame amžiuje. Visai atskirai nuo terminijos klausimo - nors Reitzensteino teiginius Boussetas laiko iš esmės teisingais - pagrindinis Pauliaus pesimistiškas dualizmas, pagal Boussetą, buvo pagrįstas tuo plačiai paplitusiu mąstymo ir gyvenimo tipu, kuris pasirodo paslapčių religijose ir hermetiniuose raštuose. Pagal šį pesimistinį mąstymo būdą, išganymas niekada negalėjo būti pasiektas žmogaus prigimtimi, net ir su dieviškosios pagalbos, bet tik visiškai nauja pradžia, sukurta pakeičiant dieviškąją prigimtį senam žmogui. Boussetas tęsia, kad apaštalas Paulius šį antgamtinį, šią dieviškosios galios viešpatavimo naujame gyvenime koncepciją, išplėtė daug toliau nei kulto ar vizionieriškų patirčių ribos; Dvasia buvo padaryta krikščionio gyvenimo valdančiuoju principu; ne tik pranašavimas, kalbos, gydymas ir panašiai, buvo dabar laikomi Dvasios vaisiais, bet ir meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, gerumas, geranoriškumas, ištikimybė, švelnumas, savikontrolė. Tačiau šis Pauliaus Dvasios veiklos išplėtimas, Boussetas tvirtina, neįtraukė nė menkiausio susilpnėjimo antgamtizmo, kuris buvo būdingas originaliai koncepcijai; Dvasia, kuri sukūrė meilę, džiaugsmą, ramybę, turėjo tiek pat mažai bendro su žmogaus dvasia, kaip ir Dvasia, kuri privertė žmones kalbėti kitomis kalbomis. Ir antgamtizmas, kuris čia pasirodo šlovinga forma, buvo, Boussetas daro išvadą, išvestas iš mistinės pagoniškos religijos helenistiniame amžiuje.

Šis ginčas jau buvo aptartas, ir jo silpnumas buvo nurodytas. Pauliaus mokymas apie Dvasią nebuvo kilęs iš šiuolaikinio pagonybės. Tačiau Bousset teorijos aiškinimas dar nebuvo baigtas. Dvasia, kurios veikla buvo išplėsta Pauliaus į vidines krikščionio gyvenimo kerteles, buvo identifikuota, sako Boussetas, su „ Viešpačiu“ (2 Kor. ii. 17). Ši identifikacija turėjo svarbią įtaką abiem elementams, kurie buvo sujungti; ji turėjo svarbią įtaką tiek „Viešpaties“, tiek „Dvasios“ sampratai. Jei „Viešpats“ buvo identifikuotas arba labai arti susijęs su Dvasia, ir jei Dvasios veikla išplito į visą gyvenimą, tada „Viešpats“ nebegalėjo būti Pauliaus požiūriu tik kulto dievas, kuris buvo tik bažnyčios susirinkimuose. Priešingai, Jis turėjo būti visur, kur buvo Dvasia, - tai yra, Jis turėjo būti tai, kuo krikščionis gyveno, judėjo ir turėjo savo būtį. Taigi Paulius galėjo suformuluoti stulbinantį posakį „Kristuje“ arba „Viešpatyje“, kuriam, Bousseto pripažinimu, nėra analogijos pagoniškoje religijoje. Kita vertus, Dvasios samprata, Bousseto nuomone, buvo būtinai modifikuota jos ryšio su „Viešpačiu“. Identifikuojant su tikru asmeniu, kuris gyveno tik prieš keletą metų, „Dvasia“ įgavo asmeninę kokybę, kurios kitaip ji neturėjo. Arba, kitaip tariant, Pauliaus posakis „Viešpatyje“ nėra visiškai toks pat, kaip posakis „Dvasioje“; jis turi savitą asmeninį charakterį. „Šis nuostabus abstrakcijos ir asmenybės maišymas“, sako Boussetas, „šis religinio principo ryšys su žmogumi, kuris čia vaikščiojo ir kentėjo mirtį, yra ypatingo galingumo ir originalumo reiškinys.“

Šiuo metu Boussetas yra pavojuje netapti ištikimu savo rekonstrukcijos pagrindiniams principams; jis rizikuoja susieti Pauliaus religiją su konkrečiu Jėzaus asmeniu. Tačiau jis pastebi šį pavojų ir išvengia jo. Negalima manyti, sako jis, kad Paulius turėjo labai aiškų įspūdį apie istorinį Jėzaus charakterį. Jei jis būtų turėjęs tokį įspūdį, jis niekada nebūtų siejęs Jėzaus su abstrakcija, tokia kaip Dvasia. Taigi, viskas, kas jam rūpėjo, buvo tai, kad Jėzus gyveno ir ypač tai, kad Jis mirė.

Tačiau manoma, kad šie pliki faktai buvo pakankami, kad suteiktų Pauliaus sąvokai apie Dvasios Viešpatį tą ypatingą asmeninę kokybę, kuri sukelia Bousseto susižavėjimą! Tiesa yra ta, kad Boussetas čia susiduria su sunkumu, kuris ištinka kiekvieną natūralistinį paaiškinimą apie Pauliaus religijos kilmę. Problema ta, kad glaudus Pauliaus ryšys su istoriniu Jėzumi yra būtinas istorikui, norint suteikti Pauliaus santykiui su Kristumi tą šiltą, asmeninę kokybę, kuri spinduliuoja iš kiekvieno Apaštalų laiškų puslapio; tuo tarpu, kita vertus, didelis Pauliaus atskyrimas nuo istorinio Jėzaus yra vienodai būtinas tam, kad Paulius nebūtų suvaržytas istorinės tradicijos, keldamas Jėzų į dievišką orumą ir siekdamas Jo su Dievo Dvasia.

Šiuolaikinė kritika svyruoja tarp dviejų reikalavimų; ji bando išsaugoti kiekvieno iš jų teises. Bousset yra labiau įspūdis antruoju reikalavimu; Wernle, jo oponentas, yra labiau įspūdis pirmuoju. Tačiau abu yra vienodai neteisingi. Iš tikrųjų yra tik vienas būdas išspręsti šį sunkumą. Tai senas ir radikalus būdas. Tačiau mokslininkų pasaulis gali grįžti prie jo galų gale. Fundamentalus sunkumas aiškinant paulinizmo kilmę niekada neišnyks, jei bus ignoruojamas; jis niekada nepasuks jokiems kompromisams. Jis išnyks tik tada, kai Jėzus bus pripažintas kaip iš tikrųjų toks, kokį Paulas daro prielaidą, kad Jis yra, ir kokį visi Evangelijos vaizduoja Jį kaip - amžinąjį Dievo Sūnų, atėjusį į žemę dėl žmogaus išganymo, dabar vėl sėdinčią savo šlovės soste ir veikiantį savo mokinių širdyse per savo Dvasią, kaip tik Dievas gali veikti. Tokia sprendimas niekada nebuvo taip nepopuliarus kaip šiandien. Priėmimas jo reikš astronomijos revoliuciją daugelyje žmogaus mąstymo ir gyvenimo sričių. Tačiau atsisakymas tokio priėmimo paliko istorinę problemą, kuri iki šiol nebuvo išspręsta.

Vienu momentu Boussetas pripažįsta, kad Pauliaus religija buvo pagrįsta istorišku faktu. Ji buvo pagrįsta Jėzaus mirtimi. Tačiau Pauliaus interpretacija apie Jėzaus mirtį, Boussetas mano, buvo svarbiais aspektais išvestinė iš šiuolaikinės pagoniškos religijos; Pauliaus sąvoka mirti ir prisikelti su Kristumi buvo suformuota veikiant plačiai paplitusiai pagoniškai koncepcijai apie mirštantį ir prisikelstantį dievą. Šis teiginys tapo gana įprastu tarp naujausių mokslininkų; medžiaga, palaikanti šį teiginį, buvo surinkta patogia forma M. Brückner. Tačiau iš tikrųjų įrodymai, palaikantys šį teiginį, yra labai silpni. VI skyriuje bandymas peržiūrėti helenistinę religiją atskleidė, kad tam tikri dievai, ypač Attis, Adonis ir Osiris, buvo vaizduojami pirmiausia kaip mirštantys, o paskui kaip prisikelstantys. Panašumas tarp šių figūrų gali būti paaiškintas hipoteze, kad visi jie iš pradžių buvo augalų dievai, kurių mirtis ir prisikėlimas reiškė augalijos nuvytimą rudenį ir jos atgimimą pavasarį. Iš pirmo žvilgsnio paralelis tarp šių dievų ir Jėzaus gali atrodyti įspūdingas. Jėzus taip pat buvo vaizduojamas kaip mirštantis ir kaip grįžtantis į gyvenimą. Bet koks yra šio paralelio reikšmė? Ar tai gali reikšti, kad visa Naujojo Testamento istorija apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimą buvo išvestinė iš šių augalų mitų? Kai kurie šiuolaikiniai mokslininkai padarė tokį išvadą. Tačiau, žinoma, ši išvada yra absurdus, ir Boussetas jos nepalaiko. Esminė istorinė tikėjimo Jo prisikėlimu tarp Jo artimųjų draugų tvirtumas yra per stiprus, kad būtų galima jį suklupdyti bet kokia priklausomybės nuo pagoniško mito teorija. Taigi argumentas, grindžiamas paraleliu tarp Naujojo Testamento istorijos ir pagoniško mito apie mirštantį ir prisikelstantį dievą, įrodo per daug. Jei jis ką nors įrodo, jis įrodo, kad Naujojo Testamento istorija apie prisikėlimą buvo išvestinė iš pagoniško mito. Tačiau tokios nuomonės niekada nelaikė jokie rimti istorikai. Todėl teks pripažinti, kad paralelis tarp tikėjimo, kad Adonis, Osiris ir Attis mirė ir prisikėlė, ir tikėjimo, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, nebuvo sukurtas dėl vienos istorijos priklausomybės nuo kitos. Teks pripažinti, kad paralelis ne visada reiškia priklausomybės santykį. O jei tai neturi reikšmės vienoje vietoje, galbūt ji neturi reikšmės ir kitose.

Bet Boussetas tvirtins, kad nors Naujojo Testamento istorija apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimą iš pradžių nebuvo sukurta pagoniškojo mito, tačiau pagoniškoji koncepcija vis dėlto darė įtaką interpretuojant istoriją, kurią pateikė Paulius. Paulius tikėjo, kad krikščionis dalijasi Kristaus likimu - mirė su Kristumi ir prisikėlė su Kristumi. Tačiau panaši koncepcija pasirodo pagoniškose religijose. Klasikinis šios idėjos išraiška yra dažnai cituojami Firmico Maternuso žodžiai: „Būkite drąsūs, iniciatoriai, nes dievas yra išgelbėtas; mums iš tikrųjų bus išganymas iš bėdų.“

Bet reikia prisiminti, kad Firmico Maternuso liudijimas yra labai vėlai, o įrodymai apie šios koncepcijos paplitimą ankstyvuoju laikotarpiu yra gana menki.

Pastaruoju metu rašiusių autorių tvirtūs teiginiai šiuo klausimu yra tiesiog nuostabūs. Paprasti skaitytojai gali susidaryti įspūdį, kad tyrėjas gali atkurti mirštančio ir prisikėlstančio dievo koncepciją bei jos dalį, kurią turi garbintojai mirties ir prisikėlimo atžvilgiu, remdamasis kažkokiu dideliu informacijos kiekiu iš išlikusių šaltinių. Iš tiesų, nieko panašaus nėra. Informacija apie šią koncepciją yra labai skanta ir daugiausia datuojama daug vėliau nei Pauliaus laikas. Iš tiesų būtų per daug toli nueita, norint tvirtinti, kad mirštančio ir prisikėlstančio dievo koncepcija su jos religine reikšme neegzistavo prieš Pauliaus laikotarpį. Pavyzdžiui, senas Egipto tekstas, cituojamas Er-mano, sieja garbintojo gerovę su Ozirio: "Kaip Oziris gyvena, taip ir jis gyvens." Tikėtina, kad panašios koncepcijos buvo susijusios ir su Attio bei Adonio gedėjimu ir vėlesniu džiaugsmu. Jei ši koncepcija egzistavo iki Pauliaus laikotarpio, tai visai neišplaukia, kad ji buvo plačiai paplitusi. Tikrai jos paplitimas pastaraisiais metais buvo labai perdėtas. Prieš tokį perdėjimą J. Weissas — kuris tikrai negali būti apkaltintas dėl bet kokio trūkumo simpatijos požiūriu į lyginamosios religijos metodus, taikomus Naujam Testamentui — atkreipė dėmesį į 1 Kor. i. 23. Kristus nukryžiuotas, sako Paulius, buvo "pagonims kvailystė". Tai visai neatrodo, kad pagonys, tarp kurių dirbo Paulius, buvo labai susipažinę su mirštančio dievo idėja. Jei Brücknerio teiginiai būtų teisingi, jei mirštančio dievo koncepcija būtų buvusi tokia paplitusi Pauliaus laikais, kaip Brückneris mano, kryžius nebūtų buvęs "pagonims kvailystė"; priešingai, jis būtų atrodęs pagonims kaip visai natūralus dalykas.

Bet net jei ankstyvasis mirštančio ir prisikėlstančio dievo sampratas su jos religine reikšme būtų geriau įsitvirtinusi nei yra, tai vis tiek nebūtų įrodyta, kad Paulius priklausė nuo šios sampratos. Nes Pauliaus samprata yra visiškai kitokia. Vienas skirtumas, žinoma, yra akivaizdus ir iš tiesų visuotinai pripažintas - Pauliaus Kristus yra vaizduojamas kaip mirštantis savanoriškai ir mirštantis žmonių labui. „Jis mylėjo mane“, - sako Paulius, „ir atidavė save už mane“. Nieko panašaus į šią sampratą pagoniškose religijose nėra. Osiris, Adonis ir Attis buvo užklupti savo likimo; Jėzus atidavė savo gyvybę laisvai. Skirtumas yra didžiulis; jis apima pačią Pauliaus religijos širdį. Kaip atsirado šis skirtumas? Iš kur kilo Pauliaus Kristaus malonės samprata? Ar ji kilo iš paties Jėzaus? Ar ji kilo iš to, ką Paulius žinojo apie Jėzaus charakterį? Toks spėjimas gali atrodyti natūralus. Bet, deja, iš Bousset požiūrio taško, jis turi būti atmestas. Nes jei Paulius būtų turėjęs kokį nors žinojimą apie tikrąjį Jėzaus charakterį, kaip jis galėjo kada nors manyti, kad Jėzus, paprastas žmogus, yra dangaus Viešpats?

Kitas skirtumas yra dar fundamentalesnis. Pagoniškų dievų mirtis ir prisikėlimas buvo kulto reikalas; Pauliaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas buvo istorinis faktas. Per helenistinių religijų apžvalgą buvo pastebėta, kad pagoniškų religijų kultai buvo daug tvirčiau įsitvirtinę nei mitai; šiuolaikinių mokslininkų nuomone, mitai buvo kilę iš kultų, o ne atvirkščiai. Taigi „mirštančių ir prisikeliančių dievų“ atveju pirmiausia stebina visiškai skystas mitų pobūdis. Pavyzdžiui, Attio istorija yra pasakojama daugeliu skirtingų formų, ir tarp Attio garbintojų nebuvo nė menkiausio susidomėjimo bet kokio autentiško dievo mirties ir prisikėlimo pasakojimo nustatymu. Visų pirma dievo „prisikėlimas“ pasirodo Attio, Adonio ir Ozirio mituose vos pastebimai. Tikroji mirtis ir prisikėlimas įvyko tik kulto metu. Kiekvienais metais kovo mėnesį Romoje Attio garbintojai pirmiausia matydavo dievą gulintį negyvą, kaip jis buvo atstovaujamas eglės pagalba, o paskui džiaugdavosi jo prisikėlimu. Mirtis ir prisikėlimas buvo vos suvokiami kaip įvykiai, kurie įvyko kartą ir visiems laikams seniai. Jie buvo veikiau suvokiami kaip nutinkantys kiekviename šventės šventime.

Pauliaus požiūris į Kristaus mirtį ir prisikėlimą yra visiškai kitoks. Iš tiesų Bousset šį skirtumą iš dalies užmaskuoja; Bousset bando parodyti, kad Pauliaus samprata apie tikinčiojo mirtį ir prisikėlimą su Kristumi buvo kilusi iš sakramentų šventimo. Tačiau tai negali būti labiau klaidinga. Kas yra aiškiausia iš visų laiškų, tai yra istorinis Pauliaus žinios pobūdis. Pauliaus religija buvo įsišaknijusi į įvykį, o sakramentai buvo vienas iš būdų išreikšti šio įvykio reikšmę. Įvykis buvo Kristaus išpirkimo darbas Jo mirtyje ir prisikėlime.

Čia slypi giliausia iš visų skirtumų tarp Pauliaus ir šiuolaikinės religijos. Paulinizmas nebuvo filosofija; tai nebuvo instrukcijų rinkinys, kaip išvengti pasaulio kančių; tai nebuvo sąskaitos apie tai, kas visada buvo tiesa. Priešingai, tai buvo sąskaita apie kažką, kas buvo atsitikę. Be to, tai, kas atsitiko, nebuvo paslėpta tolimoje ir miglotoje praeityje. Sąskaita apie tai nebuvo sukurta kaip pateisinimas esamoms religinėms formoms. Priešingai, Jėzaus mirtis ir prisikėlimas, ant kurio buvo pagrįsta Pauliaus evangelija, buvo atsitikę tik prieš keletą metų. Ir faktai galėjo būti patvirtinti pakankamu liudijimu; liudininkai galėjo būti apklausti, ir Paulius išsamiai kreipiasi į liudininkus. Vienas fragmentas, 1 Kor. xv. 1-8, yra pakankamas, norint įdėti didžiulį plyšį tarp Pauliaus Kristaus ir pagoniškų išgelbėtojų dievų. Tačiau Paulinizmo pobūdis nepriklauso nuo vieno fragmento. Visur savo laiškuose Paulius stato visą savo gyvenimą ant to, ką jis sako apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Evangelija, kurią skelbė Paulius, buvo sąskaita apie kažką, kas buvo atsitikę. Jei sąskaita buvo tiesa, Paulinizmo kilmė yra paaiškinta; jei ji nebuvo tiesa, Bažnyčia yra pagrįsta neišaiškinama klaida.

Ši paskutinė alternatyva buvo išnagrinėta ankstesnėje diskusijoje. Jei Jėzus nebuvo tas dieviškas Išganytojas, kokį Paulius sako, kad Jis buvo, kaip atsirado Pauliaus išganymo religija? Trys didžiulės hipotezės buvo išnagrinėtos ir buvo pripažintos nepakankamomis.

Parodė, kad Paulinizmas nebuvo pagrįstas Jėzaus, kurį vaizduoja šiuolaikiniai natūralistiniai istorikai. Jei Jėzus buvo tik tai, ką Jis atstovauja šiuolaikiniams natūralistiniams istorikams, tuomet tai, kas iš tikrųjų skiriasi Pauliui, nebuvo kilę iš Jėzaus. To fakto nustatymas buvo žymus Wrede ir Bousset pasiekimas. Bet jei tai, kas esminga Paulinizme, nebuvo kilę iš Jėzaus, iš kur tai buvo kilę?

Ji nebuvo išvesta, kaip tikėjo Wrede, iš ikikrikščioniškų apokaliptinių Mesijo sampratų; nes apokaliptinis Mesijas nebuvo garbinimo objektas ir nebuvo gyvas žmogus, kurį reikia mylėti. Ji nebuvo išvesta iš pagoniškos religijos, pagal puikią Bousset hipotezę; nes pagoniškas įtaka yra pašalinta pagal patį Paulių, o pagoniški paralelės visiškai žlunga. Bet net jei paralelės būtų dešimt kartų artimesnės, nei yra, problemos esmė nebūtų nė paliesta. Problemos esmė yra Pauliaus santykis su Kristumi.

Santykis negali būti aprašytas paprastu detalių išvardijimu; jis negali būti sumažintas iki žemesnių terminų; tai yra absoliučiai paprastas ir nedalomas dalykas. Pauliaus santykis su Kristumi yra meilės santykis; o meilė egzistuoja tik tarp asmenų. Tai nėra idėjų grupė, kurią reikia paaiškinti, jei norima paaiškinti paulinizmą, bet Pauliaus meilė savo Išganytojui. O ta meilė yra įsišaknijusi ne tame, ką Kristus buvo sakęs, bet tame, ką Kristus buvo padaręs. Jis "mylėjo mane ir atidavė save už mane." Čia yra Pauliaus religijos pagrindas; čia yra visos krikščionybės pagrindas. Šis pagrindas yra patvirtintas Jėzaus aprašymo, pateikto Evangelijose, ir iš tikrųjų pateikto visuose šaltiniuose. Jis prieštarauja tik šiuolaikinėms rekonstrukcijoms. O tos rekonstrukcijos visos žlunga. Pauliaus religija nebuvo įkurta ant idėjų komplekso, išvesto iš judaizmo ar pagoniškumo.

Ji buvo įkurta ant istorinio Jėzaus. Bet istorinis Jėzus, ant kurio ji buvo įkurta, nebuvo šiuolaikinės rekonstrukcijos Jėzus, bet viso Naujojo Testamento ir krikščioniško tikėjimo Jėzus; ne mokytojas, kuris išliko tik savo mokinių atmintyje, bet Išganytojas, kuris po savo išganymo darbo buvo baigtas, dar gyveno ir galėjo būti mylimas.

John Gresham Machen (1881-1937) buvo amerikiečių presbiterijonas Naujojo Testamento mokslininkas, kuris vadovavo maištui prieš modernistinę teologiją Prinstone ir įkūrė Westminsterio teologinę seminariją bei Ortodoksų presbiterijonų bažnyčią.