Jaunosios Ledi Vadovas Harmoningam Krikščioniško Charakterio Išvystymui proper translation Jaunosios Ledi vadovas krikščioniško charakterio harmoningam vystymui

Jaunosios Merginos Vadovas Harmoningam Krikščioniškojo Charakterio Vystymuisi

Tikroji Religija Iš Esmės Progresyvi

Harvey Newcombo

Didysis moralinis ir dvasinis pokytis, kurį Šventoji Raštas skelbia esant būtinu išganymui, yra lyginamas su Kristumi ir apaštalais su nauju gimimu, nes tai yra dvasinio gyvenimo pradžia. Tačiau regeneracijos terminas taikomas tik šiam pokyčiui jo pradžioje, kuris yra momentinis. Todėl jaunas atsivertęs žmogus labai teisingai yra vadinamas apaštalo Petro "naujai gimusiu kūdikiu". Taigi, yra didelė klaida manyti, kad tikras krikščionis, kuris yra teisingoje proto būsenoje, turi žvelgti atgal į savo atsivertimo laikotarpį dėl savo gyviausių ir stipriausių malonės pratimų arba dėl pagrindinių įrodymų, kad yra malonės būsenoje. Iš tiesų, tuo metu tai gali būti labiau juntama, nes pokytis nuo gamtinės būsenos iki malonės būsenos yra labai didelis. Tačiau šis pokytis yra netobulas, ir didžioji dalis darbo "nusimetant senąjį žmogų", - "įtvirtinant kūną ir laikant jį paklusniu," dar turi būti atlikta; tuo tarpu "naujas žmogus" turi užaugti nuo vaikystės silpnumo iki "tobulo žmogaus ūgio Kristuje Jėzuje".

Tikra religija turi būti iš esmės progresyvi. Tai yra aiški išvada iš visų Šventojo Rašto paveikslų, naudojamų aprašant malonės darbą širdyje. Ji lyginama su garstyčios sėkla, kuri yra mažiausia iš visų sėklų. Bet kai ji išdygsta, ji auga ir išskleidžia savo šakas, kol tampa didžiausia iš visų žolių. Šio paveikslo grožis ir tinkamumas nebus įvertintas, jei neatsižvelgsime į augalų gausų augimą Rytų šalyse. Bet neturėtume tikėtis, kad toks augalas išaugs iš karto į pilnametį. Tai grybas, kuris pirmą kartą iškyla pilnametis, kai tik užšviečia rytinė saulė; bet jis greitai nuvysta. Tačiau neturėtume tikėtis, kad toks augalas sustos augti prieš pasiekdamas pilnametį. Jei jis nustoja augti, turi būti kirminas prie šaknies arba kažkokia mirtina liga, kuri jį susiaurins ir pražudys.

Malonės veikimas taip pat lyginamas su mielėmis; kurios iš pradžių yra tokios mažos, kad jų buvimas miltuose vos juntamas. Bet kai jos pradeda veikti, jos didėja ir plinta, kol visa yra išminkyta. Tačiau jų progresas gali būti sutrikdytas šalčio; ir procesas retai gali būti atstatytas, kad nepažeistų produkcijos. Taip krikščionis retai atsigauna nuo atslūgimo ir šaltumo savo pamaldžiose jausmose.

Ir vėl, malonė lyginama su gyvu šaltiniu – fontanu, kurio vanduo trykšta ir siunčia nuolatinę srovę. Kristus sako: „Vanduo, kurį aš jam duosiu, bus jame šulinys vandens, trykštantis į amžiną gyvenimą“. Kai šie žodžiai buvo ištarti, mūsų Viešpats sėdėjo prie giliojo šulinio, kalbėdamasis su samariečiu moterimi. Kaip buvo įprasta, jis semė mokymą iš aplinkinių objektų. Jis nukreipė jos dėmesį nuo vandens, kuris galėjo numalšinti tik natūralų troškulį, prie gyvojo vandens, kuris gaivina sielą. Bet ji, nesuprasdama jo, norėjo žinoti, kaip jis galėtų gauti gyvojo vandens iš giliojo šulinio, be nieko, kas jį semtų. Norėdamas parodyti gyvenimo vandens pranašumą, jis jai pasakė, kad tie, kurie jo geria, turės jį savyje, nuolat trykštantį savaime, kaip iš perpildyto fontano.

Vienas iš giliai branginamų autoriaus vaikystės prisiminimų yra gyvas šaltinis, kuris tryško iš uolos netoli jo vaikystės namų. Sunkiausias sausras niekada jo neveikė, o šaltą žiemą jis niekada neužšalo. Dažnai, kai jis kėlėsi ryte, kai šaltas vėjas švilpė aplink namą, o viskas atrodė užšalę amžinu įšalu, ledas ir sniegas rūko aplink šaltinį. Taigi, kaip nuolatinė srovė, turėtų tekėti mūsų malonės, neveikiamos kitų sausros ar nederlingumo, ištirpdantys aplinkiniai lediniai širdys.

"Teisieji", sako Dovydas, "klestės kaip palmė; jis augs kaip kedras Libane." Palmė toliau auga ir didėja, išlaikydama savo gyvybingumą ir vaisingumą galbūt ilgiau nei bet kuris kitas medis. Ji taip pat garsėja savo gebėjimu dauginti savo rūšį, jos šaknis išduodama daug čiuptukų; o kai ji pasodinama prie tekančio šaltinio dykumoje, netrukus aplink ją išaugs nedžiunglė palmų. Tai vienas iš naudingiausių medžių, kurių kiekviena dalis turi kažkokį pelningą panaudojimą. "Klestėti kaip palmė" turi daug reikšmės. Tai gali būti realizuota tik krikščioniui, kai jis daro pažangą savo dvasiniame augime, prisideda prie "teisiųjų medžių" padidėjimo Viešpaties sode ir gausiai atlieka naudingus darbus.

Kedras yra visžalis. Jis neturi, kaip kai kurie medžiai, mesti savo žalumynų ir likti akivaizdžiai negyvu pusę metų, o paskui vėl staigiai išaugti trumpam sezonui; tačiau jo augimas yra stabilus ir tikras. Jis amžinai žalias. Augti kaip kedras, todėl, rodo stabilią pažangą dieviškajame gyvenime.

Motyvai, kurie skatina mus siekti ir išlaikyti aukštą pamaldumo lygį, yra aukščiausi, kurie gali būti pateikti mūsų protui. Dievo šlovė to reikalauja. Tai yra didžiausia įmanoma gėrybė. Tai yra dieviškų tobulybių pasireiškimas Jo protingoms būtybėms. Šis pasireiškimas vyksta atskleidžiant Jį Jo kūrimo, išlaikymo ir malonės darbus, ir įspaudžiant Jo moralinį atvaizdą į jų širdis. Jų laimė slypi būtent tame. Todėl, skatindamas Savo šlovę, Dievas parodo aukščiausią nesavanaudiškumo rūšį. Niekas negali pridėti prie Jo laimės: niekas negali jos sumažinti. Jei visas kūrinys būtų ištrintas, o Dievas liktų vieninteliu būtimi visatoje, Jis vis tiek būtų tobulai šlovingas ir laimingas Savyje. Todėl Jo šlovės išlaikymas negali būti savanaudiškas. Kūrėjo šlovė yra būtina kūrinio gerovei. Noras šlovinti Dievą turi būti mūsų elgesio valdančiuoju principu, mūsų veiksmų varomąją jėga.

Bet kaip Dievo šlovė yra skatinama mūsų augimu malonėje?

1. Ji pasireiškia mums įspaudžiant Jo atvaizdą į mūsų širdis ir suteikiant mums dvasinį atradimą Jo moralinės prigimties tobulumo, grynumo ir žavumo.

2. Ji pasireiškia kitiems, tiek, kiek mes išlaikome šventą gyvenimą; nes tuo būdu yra parodomas Kristaus moralinis atvaizdas, kaip saulės šlovė pasireiškia atspindėto mėnulio šviesoje.

3. Dievo šlovė yra skatinama supažindinant kitus su laisvos malonės turtais ir atvedant juos pas Kristų; nes tokiu būdu jie gauna dvasinę šviesą, kad pamatytų dieviškų tobulybių grožį ir šlovę, ir Jo atvaizdas yra įspaustas į jų sielas.

Mes turime didelį paskatą siekti pažangos dieviškuose dalykuose. Dievo žodis pilnas pažadų tiems, kurie siekia aukštų laimėjimų dieviškoje žinioje ir šventume. Pranašas Ozėjas sako: „Tada mes pažinsime, jei paseksime pažinti Viešpatį: Jo išėjimas yra paruoštas kaip rytas; ir Jis ateis pas mus kaip lietus, kaip vėlyvas ir ankstyvas lietus ant žemės.“ Jo išėjimas tiems, kurie siekia pažinti Jį, bus toks pat tikras, toks pat reguliarus ir pastovus, kaip kasdienis ryto sugrįžimas; ir toks pat progresyvus kaip saulė, kai jos spinduliai prasiveržia iš rytų ir didėja ryškumu ir intensyvumu, kol išlieja deginantį karštį ir pastovų, aiškų šviesą tobulo dienos. „Jei mes paseksime pažinti Viešpatį,“ mūsų paguodos bus tokios pat pastovios, o mūsų patirtis apie Viešpaties gerumą bus tokia pat tikra, kaip reguliarus nakties ir dienos seka; ir mūsų bendravimas su Dievu ir šviesos padidėjimas bus toks pat pastovus kaip saulės judėjimas nuo ankstyvo ryto iki vidurdienio. Gali būti atsitiktinių debesų; bet jie greitai išsisklaidys, ir Teisumo Saulė švis su saldesniais spinduliais ir labiau guodžiančiu spindesiu.

Jis taip pat „ateis pas mus kaip lietus, kaip vėlyvasis ir ankstyvasis lietus žemėje“. Palestinoje lietus nelyja, kaip šioje šalyje, visus metus; tačiau išlieja gausūs lietūs, kurie sudrėkina žemę sėjos metu, kad sėkla sudygtų ir augtų; ir šie lietūs yra tokie gausūs, kad augalija auga nuolat, kol artėja derlius, kai „vėlyvasis lietus“ išlieja, kad užbaigtų derlių – suteiktų branduoliui kūną, kad kai jis sunoks, būtų pilnas ir išsipildęs. Jei šis vėlyvasis lietus neišlieja, branduolys susitraukia ir susiraukšlėja, todėl grūdai pablogėja kokybe ir sumažėja kiekiu. „Ankstyvasis lietus“ tekste, cituojamame, tada, atrodo, žymi tą „atgaivą iš aukštybių“, kurią siela patiria, kai pirmą kartą sudygsta „geroji sėkla“ žodžio; ir jei ji yra gausi, o jaunas krikščionis „seka paskui, kad pažintų Viešpatį“, impulsas, kurį jis tada gauna, neša jį nuolatiniu dvasinio augimo keliu, kol ateina „vėlyvasis lietus“, kad užbaigtų jo vaisius.

Krikščionių, kurie padarė didelę pažangą dieviškajame gyvenime, patyrime yra kažkas labai panašaus į šį „vėlyvąjį lietų“. Jie eina nuolatiniu keliu po savo atsivertimo, visada žengdami į priekį, nors galbūt mažiau pastebimai kai kuriuos sezonus nei kitus, kaip yra vegetacijos sezonai, kai atrodo, kad niekas neprogresuoja. Bet galiausiai, ištikimai sekę paskui, kad pažintų Viešpatį, jie gauna naują patepimą iš aukštybių. Viešpaties Dvasia išliejama ant jų iš naujo, kaip „vėlyvasis lietus“, kad užbaigtų krikščioniškųjų malonių augimą. Gali atsitikti, kad augalijos augime Rytuose, prieš „vėlyvąjį lietų“, sausra gali būti tokia, kad grūdas nusvyra ir, galbūt, atrodo, kad jis džiūsta ir nuvysta.

Taigi dažnai prieš šią naują patirtį, apie kurią aš kalbu, krikščionis yra vedamas per didžius išbandymus, dažnai viršijančius, pagal pagundos jėgą ir įtikinėjimo galią, tai, kas buvo prieš jo pirmąją patirtį atleidžiančios gailestingumo. Bet kai šviesa vėl prasiskverbia į jo protą, jis yra išvestas į "plačią vietą" ir mato "Viešpaties grožį" ir Jo malonės šlovę, su aiškesniu regėjimu nei bet kada anksčiau. Pilnos užtikrintumo turtai prasiskverbia į sielą, ir jo ramybė teka kaip upė, kuri niekada neišdžiūsta. Jis turi naujų ir aiškesnių atradimų apie Dievo šlovę ir apie tą dievišką ir neišsakomai šlovingą paslaptį, "Dievas, apsireiškęs kūne". Jo siela yra pakelta Dievo keliais, nors ir labai nunižinta savyje ir nuolanki prieš Dievą. Jis yra iškeitęs "vergijos dvasią" į "įsūnystės dvasią". Jo protas yra "tobuloje ramybėje, remiamas Dievo". Ir šis "vėlyvas lietus" atneša jo vaisius į brandą. Jo meilė ir džiaugsmas, taip pat visos jo dievotosios emocijos, yra grynesnės ir dvasinės, su mažiau žmogaus aistros priemaišų; jo tikėjimas yra stipresnis, aiškesnis ir stabilesnis; jo kantrybė yra sustiprinta; jis yra daugiau kantrus, daugiau švelnus, daugiau nuolankus, daugiau kuklus, daugiau nuoseklus savo charakteriu ir elgesiu visuomet. Jis tiesiogine ir tikrąja prasme "duoda vaisių su kantrybe"; ir jo vaisius išlieka ir yra matomas, Dievo malonės šlovai. Ir daugeliui šis atgaivinimas dažnai kartojasi per ilgą krikščionišką gyvenimą, verčiant juos visuomet "duoti vaisių savo laiku".

Yra kažkas panašaus į šį „paskutinį lietų“ Biblijoje pateiktų šventųjų patyrime, kaip Jobo, jo išbandymo metu, ir Dovydo bei Petro, po jų kritimų. Taip pat randame tai kituose krikščionių, pvz., Bunyano, ponios Edwards (Džonataną Edwards žmona), Edward Payson, James Brainerd, Taylor, Griffin ir daugelio kitų, atsiminimuose. Ponia Edwards ilgą laiką džiaugėsi, kaip ji sakė, „turtingu užtikrinimu“. Ji jautė „netrikdomą ir visišką atsidavimą Dievui, sveikatos ar ligos, lengvumo ar skausmo, gyvenimo ar mirties atžvilgiu; ir visišką artimiausių žemiškų draugų gyvenimų atsidavimą“. Ji taip pat jautė „saldžią ramybę ir sielos ramybę be debesų, trukdančių jai; nuolatinius džiaugsmus visuose gamtos ir Dievo rūpesčio darbuose; nuostabią prieigą prie Dievo maldoje, juntamai kalbėdamasi su juo, tarsi Dievas būtų čia, žemėje; dažnus, aiškius, juntamus ir tiesioginius atsakymus į maldą; visas ašaras nušluotas; visus buvusius gyvenimo sunkumus ir sielvartus užmirštus, išskyrus liūdesį dėl nuodėmės; viską darant Dievo šlovės labui, su nuolatiniu ir netrikdomu linksmumu, ramybe ir džiaugsmu“. Tuo pačiu metu ji ėjo į kasdienes gyvenimo pareigas su dideliu uolumu, laikydama jas Dievo tarnybos dalimi; ir kai tai buvo daroma iš šio motyvo, ji sakė, kad jos buvo tokios pat malonios kaip ir pati malda. Ji taip pat parodė „didžiausią nerimą vengiant kiekvienos nuodėmės ir kiekvienos moralinės prievolės vykdymą; ji buvo labai pavyzdinga kiekvienoje socialinėje ir santykinėje pareigoje; demonstravo didelį gyvenimo ir pokalbio švelnumą, didelę švelnumą, geranoriškumą ir dvasios švelnumą; ir su pastebimu sąžiningumu vengė visų tų dalykų, kuriuos ji laikė savo charakterio trūkumais“.

Bet kaip šie žmonės pasiekė šią aukštumą krikščioniškame gyvenime? Nors ir laisva, suverenia malone — tačiau tai nebuvo stebuklas. Jei mes panaudosime tuos pačius priemones, galime pasiekti tą patį tikslą; ir tai be jokio menkinimo mūsų priklausomybei nuo Dievo ar Jo suverenitetui Jo malonės išdalijime; nes Jis nustatė priemones, kaip ir tikslą. Kalbėdamas apie ponios Edwards pasiekimus, jos vyras sako: „Ponia Edwards ilgą laiką, neįprastu būdu, augo malone; ir kilo, labai juntamais laipsniais, į aukštesnę meilę Dievui, atpratimą nuo pasaulio ir įvaldymą prieš nuodėmę ir pagundą, per didelius išbandymus ir konfliktus, ir ilgą kovą su nuodėme, bei uolią ir nuolatinę maldą ir darbą pamaldumo srityje, bei proto užangažavimą visų priemonių naudojime. Šis augimas buvo lydimas ne tik didelio religinių jausmų padidėjimo, bet ir labai matomo išorinio elgesio pasikeitimo; ypač gyvenant aukščiau pasaulio, ir didesniu stabilumu bei stiprumu pareigos kelyje ir savęs atsisakymo; palaikant krikščionišką kovą pagundų metu, ir įveikiant, laikas nuo laiko, didelius išbandymus; atkakliai išlaikant nepajudinamą, neliečiamą ramybę ir poilsį, laike ir atsitiktinumuose, tokiuose kaip ekstremalūs skausmo sezonai, ir akivaizdus artimos mirties pavojus."

Mes randame panašias išbandymų ir kovų aprašymus kitų žmonių gyvenimuose. To galime tikėtis. Tai sutampa su krikščioniškuoju gyvenimu, aprašytu Dievo žodyje. "Būtent per daugybę persekiojimų mes įeiname į dangaus karalystę." Taip turime eiti, jei norime ten kada nors patekti. Turime pamaldumą laikyti svarbiausiu gyvenimo uždaviniu, kuriam turi nusileisti viskas kitu. Turime imtis darbo visu savo sielu, ieškodami iš Jėzaus Kristaus jėgos prieš savo dvasinius priešus; sekdami Pauliaus pavyzdžiu, "užmiršdami tai, kas yra už nugaros, ir siekdami to, kas yra priešakyje; stengdamiesi pasiekti tikslą dėl aukštojo Dievo pašaukimo Jėzaus Kristuje kovoje"; ir tada mes pagaliau išeisime kaip nugalėtojai "per jį, kuris mus mylėjo ir atidavė save už mus."