Tikėjimo ir Malonės skyrius

Iš Providence ir Malonės skyrius Namų misionierius Johno MacDuffo Įrašas Moteris paliko savo vandens ąsotį prie šulinio ir grįžo į kaimą, ir visiems papasakojo: „Ateikite ir susitikite su vyru, kuris man papasakojo viską, ką aš kada nors padariau! Ar tai gali būti Mesijas?“ Taigi žmonės ėjo iš kaimo pas jį. Jono 4:28-30 Ankstesniame skyriuje mes radome, kad mokiniai tuo tarpu prisijungė prie savo Viešpaties prie šulinio, o Jis vis dar kalbėjosi su samariečių moterimi. Iki šiol ji buvo nerūpestingai mėgavusis savo pokalbiu su Dieviškuoju Kelyje; bet kiti akys buvo į ją nukreiptos, pokalbis staiga nutrūko. Taip yra su visais mūsų švenčiausiais bendravimo su Išganytoju Žemėje laikais. Jie būtinai yra trumpi. Jis yra savo žmonėms dvasine prasme toks pat, kaip buvo Izraelio dukrai: „ateivis žemėje ir viešintojus, kuris sustoja nakčiai“. Palaiminga bus ta diena, kai joks trukdantis įsibrovėlis negalės nutraukti bendravimo malonės, kurios trukmė nebus trumpas vidurdienio valandos kankinimo ir nuovargio, bet AMŽINYBĖ! Tylaus minios tylėjimas, matyt, buvo pirmą kartą nutrauktas staiga išėjus moteriai. Ji, stipriai jausdama naują gimimą, visiškai pamiršo tikslą, dėl kurio atėjo prie patriarcho šulinio; ir, palikusi ąsotį, skubėjo į savo gimtąjį miestą, kad praneštų savo bendmoterims stulbinantį žodį, kad ji rado Mesiją. Kaip pasikeitė visas jos charakteris ir jausmai nuo to laiko, kai ji paliko savo namus prieš valandą! Ji buvo išėjusi iš Šekemo vartų kaip nelaiminga nusidėjėlė; ji grįžo kaip džiaugsminga tikinčioji, su gilia dvasine troškuliu, numalšinta kartą ir visiems laikams prie kilnesnio šaltinio. Yra kažkas tikro žmogaus prigimčiai ir dar tikresnio platesniam, nesavanaudiškam Evangelijos dvasiai, matant ją skubantį pranešti kitiems apie savo džiaugsmą ir ramybę. Impulsas bendrauti su kitais viską, kas mums suteikė laimės, yra natūralus. Sūnus, kuris pasaulyje pasiekia pažangos, džiaugiasi anksčiau pranešdamas naujienas tėvų namams. Kareivis, esantis beviltiškoje padėtyje, skuba pranešti tiems, kurie laukia su nerimu, naujienas apie savo saugumą ir apie savo drąsų žygdarbį. Ganytojas palyginime, radęs pasiklydusį klajokį, šaukia savo draugus ir kaimynus kartu, sakydamas: „Džiaukitės su manimi, nes aš radau savo avis, kuri buvo pasiklydusi“. Tėvas palaidūgo, gavęs laimę, sveikindamas ilgai lauktą, nepatenkintas vien savo laime, bet atidaro savo vaišinimo sales, kad kiti galėtų dalyvauti džiaugsmingame sugrįžime. Mes galime prisiminti gilesnį, keistesnį, intensyvesnį džiaugsmą...