Dukros, Neviltis, Baimė ir Išgelbėjimas

Luko 8:40-56

Parašė daktaras Jonathan Pennington

Šį rytą mūsų Šventasis Raštas yra iš Luko 8:40-56. Jei galite, prašome atsistoti, kai skaitomas Dievo Žodis.

Grįžus Jėzui, minia jį pasveikino, nes visi jo laukė. Tada atėjo vyras, vardu Džairas, sinagogos vadovas, ir puolė Jėzaus kojoms, prašydamas atvykti į jo namus, nes jo vienintelė dukra, apie dvylikos metų mergina, mirė.

Kol Jėzus ėjo, minia jį beveik sutrypė. Ir ten buvo moteris, kuri dvylika metų kentėjo nuo kraujavimo, bet niekas negalėjo jos išgydyti. Ji priėjo iš už jo ir pabučiavo jo apsiausto kraštą, ir iškart jos kraujavimas sustojo.

„Kas mane pabučiavo?“ – paklausė Jėzus.

Kai visi tai neigė, Petras tarė: „Mokytojau, žmonės spaudžia ir kimba į tave.“

Bet Jėzus tarė: „Kažkas mane pabučiavo; aš žinau, kad iš manęs išėjo galia.“

Tada moteris, pamatydama, kad negali likti nepastebėta, atėjo drebėdama ir puolė prie jo kojų. Visų žmonių akivaizdoje ji papasakojo, kodėl jį pabučiavo ir kaip buvo išgydyta.

Tada jis jai tarė: „Dukra, tavo tikėjimas tave išgydė. Eik ramybėje.“

Kol Jėzus dar kalbėjo, atėjo kažkas iš Džairo, sinagogos vadovo, namų. „Tavo dukra mirė“, – tarė jis. „Nebeturčk mokytojo.“

Išgirdęs tai, Jėzus tarė Džairui: „Nebijok; tikėk, ir ji bus išgydyta.“

Atvykęs į Džairo namus, jis neleido niekam įeiti su juo, išskyrus Petrą, Joną, Jokūbą ir vaiko tėvą bei motiną. Tuo tarpu visi žmonės aimanavo ir gedėjo jos.

„Liaukitės aimanavę“, – tarė Jėzus. „Ji nemirė, bet miega.“

Jie išjuokė jį, žinodami, kad ji mirusi. Bet jis, užėmęs jos ranką, tarė: „Mano vaikeli, kelkis!“ Jos dvasia grįžo, ir iškart ji atsistojo. Tada Jėzus liepė jai duoti ko nors valgyti.

Jos tėvai buvo pritrenkti, bet jis įsakė jiems niekam nesakyti, kas buvo nutikę.

Tai Viešpaties žodis.

Na, tai tikrai galinga istorija. Gerai žinoma istorija. Iš tikrųjų dvi istorijos, susipynusios kartu. Ir dalis priežasčių, kodėl ji tokia garsėja, yra ta, kad Matas, Morkus ir Lukas visi ją užrašė vienodai: viena istorija prasideda, antroji ją pertraukia, o tada pirmoji baigiasi. Tai, ką mokslininkai vadina tarpinimu, bet kadangi tai graikiškas žodis, man patinka jį vadinti giroskopu – vienas sluoksnis, paskui įdaras, o paskui paskutinis sluoksnis.

O Lukas šią „giroskopinę istoriją“ pateikia viso sekos scenų, parodančių Jėzaus galią daryti gera, pabaigoje. Dar 7 skyriuje jis išgydo šimtininko tarną iš toli. Jis prikelia našlės sūnų. Jis atleidžia nuodėmes. Jis nuramina audrą. Tik prieš tai jis parodo valdžią dvasiniame pasaulyje, išvarydamas demonų legioną. O dabar, norėdamas užbaigti šią Jėzaus valdžios portretų seriją, mes turime šią dvigubą istoriją.

Bet čia vyksta daugiau nei tik dvi istorijos, sukabintos kartu. Šios istorijos tyčia atspindi viena kitą. Galėtumėte ją pavadinti dviejų dukrų istorija. Jairiaus dukra pirmoje istorijoje, o paskui ši moteris – kurią Jėzus vadina „Dukra“ pačiu svarbiausiu momentu.

Abu dukros taip pat, pagal žydų įstatymą, yra ritualiniu požiūriu nešvarios – viena dėl lėtinio kraujavimo, kita dėl mirties. Mes grįšime prie to.

Ir tada yra ryškusis dvylikos sąsajos. Dvylikos metų mergina. Moteris, kenčianti dvylika metų. Metai, kai gimė ši mergina, buvo metai, kai prasidėjo šios moters kentėjimai. Nematomos gijos sieja jų gyvenimus, ir dabar - nors jie tikriausiai niekada nesusitiko - jie susikerta šią dieną, šią akimirką, kai abu susitinka su Jėzumi ir yra visiškai permainyti.

Tradiciškai mergina tampa moterimi būdama dvylikos. Taigi čia turime dvi dukras, dvi moteris, kurių istorijos yra susijusios. Ir matydami jas kartu, aš думаю, kad Dievas turi kažką gilaus pasakyti mums.

Jų istorijų seka yra tokia pati: neviltis, baimė ir išgelbėjimas. Tai yra judėjimas, kurį mes eisime.

Taigi, jei turite Bibliją - arba galite ją atidaryti - atsiverkite Luką 8, pradedant nuo 40 eilutės. Aš noriu sulėtinti, atkreipti dėmesį ir pereiti per tai, kas atsitinka, kad galėtume išgirsti, ką Dievas turi mums.

Pirmasis etapas yra neviltis.

Jėzus grįžo iš to keisto išvykimo su savo mokiniais, kur jis sutiko ir išgydė demonų apsėstąjį. Dabar jis yra apgyvendintoje vietovėje, ir visi jo ieško. Jie girdėjo jį mokantį. Jie matė jį gydantį. Jie žino, kad kažkas iš Dievo buvimo ilsisi ant jo. Taigi minia spaudžia.

Bet tos minios viduryje atsiveria kelias. Atvyksta VIP: Jairo, sinagogos vadovas. Gerbiamas, orus vyras. Ir kaip jis kreipiasi į Jėzų?

Jis krenta Jėzaus kojų ir meldžia jį.

Lukas naudoja šį vaizdą vėl ir vėl - krentantį Jėzaus kojų - kaip kūnišką nevilties išraišką. Tai nevalingas. Tai atsitinka, kai apačia iškyla.

Aš pats to niekada nebuvau patyręs iki poros akimirkų per pastarąjį dešimtmetį - vieną kartą per gilaus nerimo ir neteisybės sezoną, kai aš tiesiogine prasme griuvau ant žemės. Ir tada, praėjusiais metais, po mano žmonos smegenų naviko operacijos, maždaug po aštuonių valandų, kai ji buvo siaubingame skausme ir mes manėme, kad atėjo galas - aš negalėjau nesigulėti šalia jos lovos. Kai kurie iš jūsų ten buvo. Kai kurie iš jūsų nebuvo. Bet tai yra visuotinė žmogaus išraiška desperacijai.

Ir kodėl Jairo yra desperatiškas? Nes jo vienintelė dukra - jo brangioji dvylikametė - miršta. Ne tik serga. Ne tik nerimauja savo tėvais taip, kaip vaikai dažnai daro. Ji miršta.

Ir taip jis yra sunaikintas.

Ir jei jūs tik pažvelgsite į pirmąsias porą eilučių - eilutes 41 ir 42 - tiek daug kankynės, tiek daug skausmo, tiek daug baimės yra supakuota į jas, kad lengva skaityti pro emocinį svorį to, ką šis žmogus išgyvena. Jėzus, kurį mes nuolat matome perpildytą gailestingumo, sako taip. Jis eina su Jairu. Ir eilutės 42 pabaiga mums vėl primena, kad minios jį spaudžia. Visi nori būti šalia jo.

Tada eilutė 43 pristato pertrauką:

Ten buvo moteris, kuri buvo kraujavimo ištikta dvylika metų, bet niekas negalėjo jos išgydyti.

Markas priduria, kad ji išleido viską, ką turėjo, gydytojams, ir vietoj to, kad pasveiktų, ji tik blogėjo.

Taigi su Jairu mes matome ūmią desperaciją - staigią krizę. Su šia moterimi mes matome lėtinę desperaciją - dvylika ilgų metų kentėjimo. Ir pagal Leviticus 15, kad ir kokia būtų jos medicininė būklė, ji buvo įtraukta į ritualinio nešvarumo kategoriją. Ne nuodėminga. Ne kalta. Bet atskirta. Nukirsta.

Ir kadangi jos būklė niekada nesibaigė, atskirtis niekada nesibaigė. Bet ką ji lietė, galėjo tapti nešvaru. Bet kas ją lietė. Ji negalėjo garbinti šventykloje. Ji tikriausiai negalėjo net įeiti į Jeruzalę. Ji buvo izoliuota. Vienuma. Vargšė. Išstumta.

Bandykite įsivaizduoti: dvylika metų be jokio prisilietimo. Dvylika metų be įleidimo į kažkieno namus. Dvylika metų be bendruomenės.

Ir dabar – čia – ji mato savo šansą. Minia yra didžiulė. Visi spaudžiasi. Niekas negali aiškiai nieko matyti. Mokinių bando tvarkyti chaosą. Ir ji galvoja: Jei tik aš galiu priartėti pakankamai… niekas nepastebės manęs. Niekas neatpažins manęs. Jei tik aš galiu paliesti jo apsiausto kraštą… aš tikiu, kad būsiu išgydyta.

Taigi ji praslysta pro minią, tikriausiai su skara žemai nuleista, ir ištiesia ranką. Ji paliečia jo drabužio skverną.

Ir iškart – ji žino. Jos kūnas jai sako. Kaip sąnarys įstatomas į vietą. Arba kaip tas momentas, kai psichologinė našta, kurios net iki galo nesupratote, staiga pakyla ir jūs suprantate, kaip ji buvo sunki. Ji žino, kad yra išgydyta.

Aš įsivaizduoju, kad ji vargu ar galėjo tikėti – džiaugsmas, sumaišytas su netikėjimu, sumaišytas su baime vėl tikėtis.

Šią istoriją būtų galima baigti čia. Daugelis istorijų baigiasi čia. Žmonės susitinka Jėzų, gauna išgydymą ir tęsia savo kelią. Ir su Džairu Jėzus galėjo tiesiog išgydyti jo dukterį iš tolo, kaip jis padarė 7 skyriuje.

Bet kažkas netikėto atsitinka. Yra dar vienas žingsnis. Ne tik neviltis ir išgelbėjimas – bet ir siaubas.

Pažiūrėkite į 45 eilutę:

„Kas mane palietė?“ – paklausė Jėzus.

Visiems tai neigia. Petras sako, ką bet kuris iš mūsų sakytų: Viešpatie, visi tave liečia. Bet Jėzus žino, kad kažkas kito yra atsitikę. Jis žino, kad iš jo išėjo galia.

Ir tai keista. Tai vienintelis toks stebuklas – kažkas paliečia Jėzaus drabužį ir būna išgydytas. Tai beveik atrodo magiškai, kaip lazda išgydymo ar kristalas fantastinėje istorijoje. Bet tai nėra tai, kas vyksta. Tai asmeniška. Tai tikėjimas. Štai kodėl Jėzus žino.

Juk daugelis žmonių į jį spaudėsi. Tik vienas gavo išgydymą.

Ir dabar moters neviltis virsta į baimę. Ji buvo tikėjusi likti anonimine. Ji buvo pasiekusi savo tikslą. Ji buvo pasigydžiusi. Ji galėjo tyliai pasitraukti. Bet Jėzus sustabdo visą minią ir klausia: Kas mane prisilietė?

Jos trumpalaikis džiaugsmas virsta įbaimimu. Dvylika metų gėdos, atskirties, vienatvės — dabar visa tai atskleista. Ji prisilietė prie Jėzaus, galbūt padarydama jį nešvarų. Ji tai padarė slaptai. Ir dabar ji stovi prieš Dievo žmogų su neįsivaizduojama valdžia.

47 eilutė:

Tada moteris, pamatusi, kad negali likti nepastebėta, atėjo drebėdama ir krito prie jo kojų. Visų žmonių akivaizdoje ji papasakojo, kodėl ji jį prisilietė ir kaip buvo iškart pasigydžiusi.

Kaip ir Jairo, ji krinta prie Jėzaus kojų. Bet ne tik nevilties apimta — taip pat ir baimės. Ji neturi idėjos, kas atsitiks toliau. Viskas, ką ji gali padaryti, yra būti sąžininga ir atiduoti save jam.

Ir prieš mums išgirstant Jėzaus atsakymą, pažvelkite į 49 eilutę:

Kol Jėzus dar kalbėjo, kažkas atėjo iš Jairo namų. „Tavo dukra mirė“, — tarė jis. „Nebeturčk mokytojo daugiau.“

Taigi, kaip moters istorija juda nuo nevilties iki džiaugsmo iki baimės, taip pat ir Jairo istorija juda nuo nevilties iki baimės. Jis matuoja pasiuntinį. Jis girdi šaltus žodžius.

O jei jūs pabandysite įsivaizduoti Jairo situaciją čia — iš tikrųjų įsivaizduokite — galite jausti įtampą. Jis nevilties apimtas. Jis meldė Jėzų ateiti. Jėzus sutiko. Bet minia sulėtina viską. Žmonės spaudžia iš visų pusių. Ir Jairos turi galvoti: Viešpatie, prašau — mano dukra miršta. Mes neturime laiko tam.

Ir tada Jėzus sustoja.

Ir ši moteris — atstumtoji — ateina į priekį ir krinta prie jo kelių. Ir viskas, ką Jairos gali galvoti, yra: Mes neturime laiko tam. Mano dukra miršta. Prašau, Viešpatie, mes turime eiti.

Ir tada, viduryje šio agonizuojančio delsimo, jis girdi šaltus žodžius:

„Tavo dukra mirė.

Nebeturčk mokytojo daugiau.“

Ji atkartuoja Marijos ir Martos skausmą Jono 11, kai jų brolis mirė, o Jėzus nespėjo atvykti laiku.

Abu pasakojimai daro posūkį, kurio mes nesitikime. Jie pereina nuo siaubingo prie dar blogesnio. Nuo nevilties prie baimės.

Bet šios dvi dukros tuoj pat turi patirti kažką kita. Ir čia trečias judesys – išgelbėjimas – prasiveržia.

Grįžkime prie kraujuojančios moters. Ji dreba prie Jėzaus kojų, tikriausiai bijodama, kad jis gali atimti išgydymą arba viešai ją sugėdinti, arba geriausiu atveju pasakyti: Na, tu gali jį išlaikyti, bet tai, ką padarei, buvo neteisinga.

Ką jis pasakys?

48 eilutė:

„Dukra, tavo tikėjimas išgydė tave.

Eik ramybėje.”

Užuot ją baręs, užuot atėmęs savo galią, jis ją palaimina. Jis vadina ją Dukra – žodžio, kurį Jėzus niekada nevartoja niekam kitam Evangelijose. Ir jis ją išsiunčia ramybėje.

Ir tai mums vėl parodo: tai nebuvo magija. Tai nebuvo gydomojo talismano momentas. Jėzus išryškina jos tikėjimą. Jis nori, kad ji – ir visi kiti – suprastų, kas iš tikrųjų įvyko.

Ir pastebėkite paralelę su Džairu. Iš karto 50 eilutėje, kai ateina žinia apie jo dukters mirtį, Jėzus atsisuka į jį ir sako:

„Nebijok.

Tikėk, ir ji bus išgydyta.”

Tikėjimas vėl.

Ir tai tiksliai įvyksta. Jei pažvelgsite į kitas kelias eilutes, Jėzus ateina į Džairo namus. Mergina mirusi. Visi tai žino. Jis neleido miniai pasekti – tik Petrui, Jokūbui, Jonui ir tėvams. Jie įeina į kambarį, kuriame guli jauna mergina.

Kelyje Jėzus sako: „Kodėl jūs raudate? Ji nemirusi, tik miega.” Jie juokiasi iš jo. Jie žino mirtį, kai ją matuoja. Bet Jėzus dažnai turi daugiau nei iš pradžių siūlo jo žodžiai.

Ir kodėl jis tai sako? Pažiūrėkite į 56 eilutę. Iš kėlęs ją, jis jiems liepia niekam nesakyti, kas atsitiko. Jėzus nebando sukurstyti minios. Jis nesistengia įgyti populiarumo ar pradėti judėjimo. Jei jis norėtų šlovės, jis būtų padaręs šį stebuklą gatvėje.

Jis veikia iš gailestingumo – gryno, tikro gailestingumo. Jis grąžina gyvybę šiai šeimai, bet jis nėra suinteresuotas spektakliu. Jis atėjo gydyti, taip – bet ir mokyti, skelbti karalystę ir galiausiai mirti bei prisikelti, įsteigęs naujus santykius tarp Dievo ir žmonijos.

Taigi desperacija, kuri virto siaubu, dabar virsta išgelbėjimu – abiem dukroms.

Ir ką tai reiškia mums?

Kol aš šią savaitę meditavau apie šią istoriją, aš galvojau: viena vertus, būtų pakankamai tiesiog stovėti nuostaboje. Matyti Jėzaus galią. Prisiminti, kad tas pats Jėzus, kuris darė šias dalykas, yra gyvas šiandien, esantis su mumis, galingas ir gailestingas bei tikslingas.

Bet aš noriu išskirti du sakinius – dvi tiesas – kurios, manau, Dievas kviečia mus pamatyti.

Pirmoji:

Dievas nori, kad mes įgytume išsamesnį vaizdą apie tai, kas yra Jėzus ir ką jis daro žmonėms – mums.

Mes teisėtai kalbame apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimą už nuodėmių atleidimą. Tai būtina. Ne dera. Bet tai nėra visa istorija.

Tokie pasakojimai mums parodo, kad Jėzaus darbas taip pat apima: * valymą, kas yra nešvaru * gėdos pašalinimą * mirties įveikimą * žmonių išgelbėjimą iš beviltiškų situacijų * žmonių grąžinimą į bendruomenę

Abu dukros yra grąžintos į savo bendruomenes. Kaip ir demonų apsėstas žmogus ankstesnėje istorijoje. Tomas Wrightas tai gražiai išreiškia: Jėzus įsivelia į pasaulio problemas. Jis sveikina mūsų drebančią lietimą. Ir jis atsako su pagrindine bibline komanda: Nebijokite.

Jėzus ne tik atleidžia nuodėmes – jis pašalina gėdą. Jis ne tik žada amžinąjį gyvenimą – jis įveikia mirtį. Jis ne tik susitaiko mus su Dievu – jis atkuria mus vieni kitiems.

Ir tai vis dar tiesa šiandien. Kai kurie iš jūsų čia – arba žiūrintys internetu – jautėsi izoliuoti. Gėda. Sąžinės graužimas. Drovumas. Išorėje atrodote tvarkingai. Viduje jautėtės vienišas.

Jėzus atėjo ne tik atleisti jums, bet ir atkurti – save ir kitus. Nesvarbu, ar jūsų nesėkmės yra viešos ar privačios, santykių ar finansinės, jūsų gėda gali būti pašalinta. Jūs galite būti atkurti į bendruomenę, kurios ilgėjotės.

Vienas komentatorius tai pasakė gerai:

„Negalima daugiau trukdyti mokytojui“ niekada nėra teisingas atsakas į mūsų problemas.

Galbūt šiandien jūs jautėtės be vilties. Per daug gėdijamės. Per daug sulaužyti. Per toli nueiti.

Bet „negalima daugiau trukdyti mokytojui“ niekada nėra teisingas atsakas.

Tas pats Jėzus, kuris palietė šias gyvenimus, paliečia ir mūsų. Ir mes norime būti bažnyčia, kurioje toks atgavimas yra laukiamas. Jums nereikia pirmiausia susitvarkyti savo gyvenimo. Jūs esate laukiami būti atkuriami.

Ir visa tai pasiekiama ne per atlikimą, bet per tikėjimą – krisdamas prie Jėzaus kojų, savo širdyje ar kūne, ir išpažįstant savo poreikį.

Kas veda prie antros tiesos:

Dievas naudoja neviltį ir baimę mus transformuoti – nesvarbu, ar išgelbėjimas ateina ar ne.

Šiose istorijose išgelbėjimas įvyksta. Bet kartais ne. Ir vis dėlto Dievas naudoja neviltį ir baimę mus transformuoti – nesvarbu, ar išgelbėjimas ateina ar ne.

Šią savaitę turėjau galimybę – kai kurios iš jų buvo planuotos, daugelis neplanuotų – praleisti daug laiko su daugeliu iš jūsų. Laikas su žmonėmis čia, žmonėmis toli. Laikas ganytojiškai rūpintis, klausytis, užimti vietą, teikti patarimus, melstis. Tai buvo ypač sunkus savaitė – pilnas bevilčių situacijų ir atšiaurių situacijų.

Buvau su vyresniais šventaisiais, rūpindamiesi sutuoktiniais su demencija, tuo pačiu susidurdami su vėžiu.

Aš buvau su žmonėmis, kurių gyvenimas išorėje atrodo poliruotas, bet pilnas kaltės, nerimo ir gailesčio.

Aš sėdėjau su žmonėmis, kurie atsidūrė gyvenimo griuvėsiuose dėl darbo praradimo, sugriuvusių santuokų ir konfliktų su suaugusiais vaikais, kurių jie nežino, kaip įveikti.

Aš netgi kalbėjausi su studentu ir draugu, kuris dirba Kristaus Sandoros Bažnyčios (Christ Covenant Church) štate Nešvilyje, kur prieš mėnesį įvyko tragiški įvykiai. Jis buvo savo kabinete, kai tai įvyko – vos išliko gyvas – o paskui stovėjo automobilių stovėjimo aikštelėje, liudydamas skaudžias pasekmes. Neviltis.

Yra vienas pokalbis, kurį noriu pasidalinti su jumis, nes šis žmogus paprašė mane to. Chris suteikė man leidimą pasidalinti juo. Kitu atveju aš nedaryčiau to.

Štai apie mūsų brolį Andrew Toy. Daugelis jūsų pažįsta Andrew ir Sarah Beth. Jie yra Sojourn nariai. Andrew jau seniai kovoja su sveikatos problemomis, tačiau pastarosiomis savaitėmis situacija dar labiau pablogėjo. Šiuo metu jis guli ligoninėje – galbūt dabar žiūri į ekraną – iš Cincinnati, prieš didelę operaciją su reikšmingomis komplikacijomis. Prieš kelias dienas jis labai tiesiai paklausė savo gydytojų: „Kokios mano mirties tikimybės?“ Ir atsakymas nebuvo žemas.

Taigi mes turėjome ilgą telefono pokalbį. Mirtis jam dabar yra labai reali tokiu būdu, kokį dauguma iš mūsų gyvena neigdami. Mes kalbėjomės apie Luko 18 – vieną iš mano mėgstamiausių vietų – kur Jėzus pasakoja dviejų vyrų maldos istoriją: vienas pasitikintis savo teisumu, kitas skausmingai suvokiantis savo nuodėmę ir lūžimą. Vienas sako: „Ačiū, kad aš nesu toks kaip tas žmogus.“ Kitas gali tik sakyti: „Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlio.“ Ir Jėzus klausia: Kuris iš jų nuėjo namo pateisintas?

Mes apie tai kalbėjome. Mes kalbėjome apie Luką 8. Mes šiandien kalbėjome apie šią istoriją. Ir šlovė Dievui už malonę Andriaus balsu – paprastumą pasitikėti Jėzumi baimės akivaizdoje, aiškumą, kuris ateina, kai mirtis nėra teorinė, bet įmanoma. Tai yra keista nevilties dovana. Keista baimės dovana. Ji išryškina, kas yra svarbu. Ji išryškina, kam skirta gyvenimas.

Ir jūs galite kartu su manimi melstis, kad Dievas jį visiškai išgelbėtų – kad Dievas išgelbėtų jį ir jo šeimą nuo šios skausmo. Dievas gali tai padaryti. Bet pagal Andriaus liudijimą – ką jis norėjo, kad aš jums pasakyčiau – štai:

Dievas yra su juo šioje baisioje situacijoje, nesvarbu, ar išgelbėjimas ateis, ar ne.

Tai gražu. Nes su Dievu viskas yra kitaip. Žinant, kas yra Dievas kaip Išgelbėtojas – net kai išgelbėjimas vėluoja arba neatėjo – viskas keičiasi.

Aš mėgstu šias eilutes iš Deuteronomijos. Izraelis buvo dykumoje keturiasdešimt metų – keturiasdešimt metų nevilties, baimės, praradimo ir skausmo. Ir Mozė sako Deuteronomijoje 8:

Turėsiu atsiminti visą kelią, kuriuo Viešpats, tavo Dievas, tave vedė šiuos keturiasdešimt metų dykumoje, kad jis tave pažemintų, tave išbandytų, norėdamas sužinoti, kas yra tavo širdyje... Ir jis tave pažemino ir leido tau badauti, ir maitino tave mana... kad jis tave mokytų, jog žmogus negyvena vien tik duona, bet kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Viešpaties burnos... kad jis tave pažemintų ir išbandytų, norėdamas tau padaryti gera pabaigoje.

Tai aiškumas, kuris ateina dykumoje.

Tai aiškumas, kuris ateina nevilties.

Tai aiškumas, kuris ateina baimės.

Henris Deividas Toro sakė: „Dauguma vyrų gyvena tyliai nevilties gyvenimą.“ Jis tęsia: tai, ką mes vadiname pasidavimu, iš tikrųjų yra patvirtinta neviltis. Ir nesąmoningas nusivylimas slepiasi po gyvenimo linksmybėmis.

Nesu žinau, kur jūs esate šiandien. Žinau, kad daugelis jūsų yra nevilties būsenoje. Kai kurie jūsų yra siaubėje. Kai kurie jūsų jaučiatės gerai — ir tai gerai. Yra poilsio sezonai. Bet anksčiau ar vėliau kiekvienas iš mūsų susidursime su savo ribomis — savo mirtingumu, savo bejėgiškumu.

Ir Dievo žinutė čia yra tokia, kad tas pats Dievas, kuris buvo su Jairo ir jo dukra, ir su šia kraujuojančia moterimi, yra tas pats Dievas, kuris nepasikeitė. Jis yra su mumis dabar Jėzuje. Tai tikrai yra gera žinia.

Nesvarbu, kur jūs esate šiandien — arba jei ne šiandien, tada kada nors greitai — kai susidursite su neviltimi ir siaubu, yra viltis.

Yra viltis, nes Dievas bus su jumis.

Yra viltis, nes Jėzus sveikina drebančius.

Yra viltis, nes tikėjimas — paprastas, nevilties kupinas tikėjimas — atidaro duris į Jo buvimą.

Dr. Jonathanas T. Penningtonas šiuo metu yra Naujojo Testamento Interpretacijos profesorius Pietų seminarijoje Luisvilyje, Kentukyje. Jis taip pat reguliariai dirbo kaip vizituojantis profesorius Reformuotoje teologinėje seminarijoje (Orlando), Pietryčių seminarijoje, Kaimo bažnyčios institute (Dallas) ir Biblijos studijų institute Orlande, FL, taip pat Morlingo kolegijoje (Melbourne, Australija).

Šis straipsnis pagrįstas daktaro Penningtono pamokslų tekstu. Jis buvo šiek tiek redaguotas Copilote, taip pat Third Millennium Ministries teologinio personalo.