Valios Vergovė

Valiosios valios

1 skyrius: Kodėl svarbūs teiginiai

Martino Liuterio

Šis straipsnis pagrįstas 1823 metais Edward Thomas Vaughan atliktu vertimu. Kalba buvo modernizuota su „CoPilot AI“ pagalba, o vėlesnius pakeitimus ir galutinį patvirtinimą atliko Thirdmill redakcijos darbuotojai.

Leiskite man pradėti nuo kelių dalykų, kuriuos jūs pasakėte savo priešslove – nes atvirai, jūs atrodo, kad mūsų pusę sumažinate, o savo – išaukštinate. Jūs mane anksčiau kritikavote už tai, kad esu pernelyg tvirtas savo įsitikinimuose, o dabar sakote, kad esate toks nepatogus su stipriais teiginiais, kad norėtumėte pritarti skeptikams – bent jau kai tai leidžia Šventoji Raštas ir Bažnyčios mokymai. Jūs aiškiai esate žmogus, kuris nori paklusti Bažnyčios valdžiai, net jei jis iki galo nesupranta, ką ji moko. Ir tai yra tokia mąstysena, kurią jūs, atrodo, žavite.

Dabar aš gerbiu jūsų taikias intencijas. Jūs aiškiai bandote būti malonus ir išvengti konflikto. Bet jei kas nors kitas būtų pasakęs, ką jūs pasakėte, aš galbūt būčiau atsakęs aštriau – tik būdamas sąžiningas. Vis dėlto, aš negaliu leisti šiai idėjai praeiti, kad ir kaip gerai ji būtų nusitaikiusi.

Štai kas: būti krikščioniu reiškia tvirtai stovėti už to, ką tikite. Jei jūs nesate patenkinti tuo, kad darote teiginius – drąsius, nepajudinamus tikėjimo pareiškimus – tuomet jūs praleidžiate kažką esminio. Leiskite man būti aiškiu, ką aš turiu omenyje „teiginį“: tai yra laikytis savo įsitikinimų, juos patvirtinti, ginti ir neatsitraukti. Taip šis žodis visada buvo vartojamas, ir aš kalbu konkrečiai apie tiesas, kurias Dievas atskleidė Šventajame Rašte.

Mes neturime reikalo mokslininkų, kaip Erazmas, kad vadovautų mums per miglotus ar nereikšmingus ginčus. Ko mums reikia, tai aiškumo ir įsitikinimo tais dalykais, kurie yra svarbūs – ne tik kvaili ar nereikšmingi, bet ir esminiai mūsų tikėjimui. Aš darau prielaidą, kad jūs nekalbate apie tuos nereikšmingus ginčus čia – nebent jūs netyčia sumaišėte savo temas, arba, dar blogiau, jūs siūlote, kad Laisvos Valios doktrina nėra svarbi. Tai būtų rimta klaida.

Kaip krikščionys, mes neužsiimame skepticizmu. Mes esame tvirtūs – labiau nei net stoikai. Paulius nuolat ragina mus būti pasitikinčiais ir tvirtais tuo, ką tikime. Romiečiams rašydamas, jis kalba apie išpažintį, vedančią į išgelbėjimą. Jėzus sako, kad jei mes išpažinsime Jį prieš kitus, Jis padarys tą patį už mus prieš Tėvą. Petras mums sako būti pasiruošusiais paaiškinti viltį, kurią turime. Tvirtumas yra krikščionybės širdis. Jei atimsite jį, atimsite ir patį tikėjimą.

Šventoji Dvasia buvo mums duota, kad šlovintų Kristų – net iki mirties. Tai yra galutinis tvirtumas. Dvasia nesėdi atgal; Ji konfrontuoja pasaulį ir ragina išeiti iš nuodėmės. Paulius sako Timotiejui kalbėti drąsiai, net jei tai nepatogu. Bet kaip žmogus gali priekaištauti kitiems, jei jis pats netiki ar netvirtina tiesos? Toks žmogus neturėtų skelbti – jis turėtų būti išsiųstas pasitikrinti. Ir, atvirai, aš neteikiu laiko aiškinti kažko, kas turėtų būti akivaizdu. Koks krikščionis leistų sau idėją, kad tvirtumai nėra svarbūs? Tai tarsi sakyti, kad religija ir tikėjimas nėra svarbūs.

Ir vis dėlto, jūs sakote: „Aš nesu tvirtumų gerbėjas; aš noriu daugiau vidutinio požiūrio.“ Jūs patikslinate, kad nekalbate apie išpažintį Kristų ar Jo mokymus, ir aš tai vertinu. Iš pagarbos, aš nedarysiu jūsų ketinimų dabar. Bet aš tikrai manau, kad jūs turėtumėte būti atsargesni su savo žodžiais. Kad ir kaip nuoširdžiai jūsų širdis, jūsų kalba neatspindi to aiškumo.

Jei manote, kad Laisva Valia nėra būtina krikščionybei, tuomet jūsų žodžiai turi prasmę – tačiau jūsų sprendimas yra klaidingas. Jei manote, kad ji yra būtina, tuomet jūsų žodžiai yra klaidinantys, net jei jūsų sprendimas yra teisingas. Bet kuriuo atveju, jūsų priekaištai apie „nereikalingus teiginius“ čia netaikomi. Jie yra šalia esmės.