Valios Vergovė

The Bondage of the Will

2 dalis: Erasmas atskleidžiamas kaip skeptikas

Martino Liuterio

Šis straipsnis pagrįstas 1823 metais Edward Thomas Vaughan atliktu vertimu. Kalba buvo modernizuota su „CoPilot AI“ pagalba, o vėliau atlikti pakeitimai ir galutinai patvirtinta Thirdmill redakcijos.

Pakalbėkime apie jūsų teiginį – ne tik apie laisvą valią, bet ir apie religinę doktriną apskritai – kuriame jūs sakote, kad jei neabsoliuti Šventojo Rašto ir Bažnyčios dekretų valdžia stovėtų kelyje, jūs mielai prisijungtumėte prie skeptikų, nes esate taip nusivylęs tvirtinimais.

Tas posakis – „absoliuti valdžia ir Bažnyčios dekretai“ – yra dviprasmiškas. Jūs skambate pagarbiai Šventajam Raštui ir Bažnyčiai, tačiau jūs užsimenate, kad norėtumėte būti laisvas pasirinkti skepticizmą. Koks krikščionis taip kalba? Jei jūs kalbate apie nereikšmingas doktrinas, tada tikrai, daugelis žmonių norėtų turėti laisvę jas klausinėti. Tai nieko naujo.

Tiesą sakant, dauguma krikščionių jau naudojasi šia laisve, kai atmeta standžią dogmatiką. Nebent, kaip rodo jūsų žodžiai, jūs galvojate, kad krikščionys paprastai laikosi beverčių doktrinų ir kvailai ginčijasi dėl jų. Bet jei jūs kalbate apie esminius įsitikinimus, tada sakyti, kad norėtumėte neturėti nieko tvirtinti, yra labai nerimą keliantis dalykas. Tikras krikščionis sakytų: „Toli nuo skepticizmo, aš stengiuosi stovėti tvirtai Dievo žodyje, tvirtindamas, ką jis moko – ir net nereikšminguose dalykuose, aš siekiu būti įsitikinęs. Kas yra labiau apgailėtina nei neapibrėžtumas?“

Tada jūs priduriate: „Aš noriai pateikiu savo sprendimą viskam, nesvarbu, ar aš tai suprantu, ar ne.“ Tikrai, Erasmas? Argi nepakanka pateikti Šventajam Raštui? Ar jūs taip pat turite pasiduoti Bažnyčios dekretams? Ar jūs sakote, kad Bažnyčia gali įsakyti tai, ko Šventasis Raštas nedaro? Jei taip, kur yra laisvė vertinti doktriną, kaip Paulius nurodo 1 Corinthians 14:29? Jūs, atrodo, priešinate idėją vertinti Bažnyčios dekretus, bet Paulius primygtinai reikalauja to.

Ši nauja jūsų nuolankumas – aklai pakluskant žmogaus valdžiai – atima iš mus teisę vertinti mokymą. Kur Šventraščiai reikalauja to? Ir kuris krikščionis sakytų: „Aš paklunku, net jei nesuprantu“? Jūs išpažįstate įtikėjimus jų nesuprasdamas. Tačiau Šventraščiai keikia tuos, kurie nesupranta, ką jie teigia tikį. Kaip žmogus gali iš tiesų tikėti nesuprasdamas?

Jūs, atrodo, siūlote, kad tikėjimas nereikalauja tikrumo. Bet jei „suvokimas“ reiškia kažką visiškai suprasti, tada dalinis supratimas nėra pakankamas. Jūs negalite teigti, kad suprantate vieną Dievo dalį, nesuprasdamas viso Jo. Mes pirmiausia turime suvokti Dievą, prieš galėdami suprasti ką nors kitą kūrinijoje.

Galiausiai, jūsų žodžiai reiškia, kad tikėjimas nėra svarbus – svarbu tik išlaikyti taiką. Kai reputacija, saugumas ar turtas yra rizikingi, jūs, atrodo, pritaria idėjai kartoti tai, ką kiti sako: „Jie patvirtina, aš patvirtinu; jie neigia, aš neigiu“. Jūs redukuojate krikščionišką doktriną į paprastą filosofinę nuomonę, nevertą ginti, nes ji tik sukelia konfliktą. Jūs pristatote save kaip taikdarį, kuris nori nutildyti abi puses, pasiūlydamas, kad mes kariaujame dėl nieko. Tai yra tikrasis jūsų žodžių užnugaris, Erazmai – ir aš įtariu, kad žinote, ką aš sakau, nors ir nesakau.

Vis dėlto, aš kol kas perleisiu šiuos žodžius, jei tik jūs jų kartoti neteks. Bet saugokitės Dievo Dvasios, kuri mato per poliruotą kalbą ir tiria širdį. Aš tai pasakiau, norėdamas atgrasyti jus nuo mūsų kaltinimo būnant pernelyg standžiais ar pernelyg įsakmiais. Jūsų požiūris rodo, kad jūs puoselėjate kažkokį Liukiano ar epikūrininko dvasią, kuris netiki Dievu ir tyčiojasi iš tikinčiųjų. Leiskite mums būti įsakmiais, karštais dėl tiesos ir jos neišsigėdintais. Jūs galite toliau mėgti skeptikus ir akademikus – iki tol, kol Kristus nepašauks jūsų į kažką didesnio.

Šventoji Dvasia nėra skeptikas. Ji neužrašė ant mūsų širdžių miglotų nuomonių, bet tvirtas, gyvenimą įsišaknijusias tiesas – tiesas, tikresnes už bet ką, ką esame patyrę.

Dabar, apie kitą dalyką. Jūs tvirtinate, kad kai kurios krikščioniškos doktrinos yra esminės, o kitos – ne; kai kurios yra paslėptos, kitos – atskleistos. Ar jūs tiesiog kartojate kitų žodžius ar bandote parodyti retorinį įgūdį? Jūs cituojate Pauliaus žodžius —Romans 11:33) — ir Izaijo žodžius —Isaiah 40:13).

Lengva sakyti šias dalykas, kai rašai bendrajai visuomenei, o ne tiesiogiai Liuteriui. Bet aš tikiuosi, kad jūs vis dar skiriate Liuteriui tam tikrą Šventojo Rašto supratimą. Jei ne, aš pasirūpinsiu, kad jūs tai pripažintumėte.

Leiskite man pasiūlyti skirti: Dievas ir Dievo užrašytas žodis nėra tas pats – kaip Kūrėjas ir Jo kūrinys yra skirtingi. Žinoma, daugelis dalykų yra paslėpti Dieve. Jis pats tai sako: Matthew 24:36), Acts 1:7), John 13:18), ir 2 Timothy 2:19).

Bet kai kurie filosofai – ir jūs juos čia atkartojate – tvirtina, kad pats Šventasis Raštas turi paslėptų doktrinų. Jie niekada to neįrodė. Nei karto jie nepateikė nė vieno pavyzdžio, kad patvirtintų savo teiginį. Tačiau šios idėjos atbaidė žmones nuo Šventojo Rašto skaitymo ir padarė jį neaktualiu – kad šėtono patys filosofinės erezijos galėtų įsišaknyti Bažnyčioje.