Apreiškimo vaidmuo ir rezultatas

Dr. Neilo Neilsono

Algi 34 mūsų santuokos metus — ir netgi porą metų prieš tai — rašiau Valentino dienos eilėraštį savo žmonai.

Nesižavėkite.

Kiekvienas iš jų buvo apie mano meilę jai, mūsų santuokos metus žymint įvairiais temais, formomis ir nuotaikomis. Kai kurie buvo rimti, kai kurie juokingi. Tačiau viena dalykas buvo bendras jiems visiems: tai tikrai prastas poezija.

Ir štai šių metų versija, kurią ji pirmą kartą pamatys antradienio vakarą. Jūs jos nematote. O kai ji ją pamatys, ji maloniai atleistų savo tikrąją poetinę nuovoką. Ji yra puiki poetė — tikra poetė — ir ji mėgausis ja bei įvertins. Ir su šiek tiek ironijos tonu savo balse, ji netgi analizuos ją, tarsi tai, ką aš rašiau, nusipelno tam tikro Šekspyro dėmesio.

Ir tai atveda mus prie 19 psalmo, apie kurį C. S. Lewisas rašė,

„Aš laikau tai didžiausia psalma Psalteryje ir viena iš didžiausių lyrinių eilėraščių pasaulyje.“

Kitaip tariant, tai geriau nei mano.

Čia yra tiek daug tikros literatūrinės kokybės, ypač hebrajiškosios poezijos skiriamųjų elementų: ritmas, lygiagrečios reikšmės struktūros bei provokuojantys metaforos ir palyginimai. Kaip Lewisas taip pat pažymi, šie skiriamieji elementai, Dievo išganymo dėka, yra pajėgūs išlikti vertimo į kitas kalbas metu — skirtingai nei rimas, kuris beveik neįmanomas išversti. Ir taip netgi anglų kalba mes galime įvertinti šio eilėraščio didybę ir grožį.

Jei jus domina tolesnis psalmų literatūrinių ir poetinių savybių tyrinėjimas, aš tikrai rekomenduoju C. S. Lewiso „Reflections on the Psalms“ bei Lelando Rykeno „Words of Delight: A Literary Introduction to the Bible“. Turėčiau pridurti, kad daktaras Rykenas buvo literatūros konsultantas viso English Standard Version Biblijos vertimo proceso metu, kurią, mano manymu, jūs turite savo rankose šį rytą.

Bet Psalmė 19 nėra tik puikus poetinio meno kūrinys. Ji taip pat yra psalmė, kuri Dievo žmonėms pristato būdą, kaip suvokti Jo apreikšties sau didybę ir grožį - tiek gamtoje, tiek Šventraštyje - ir tada parodo, koks turėtų būti mūsų tinkamas atsakas į tokią didingą tiesą.

Šis lobis, kaip jūs matysite, gražiai išdėstytas - ir aš dėkingas už tai, kaip jis išdėstytas mūsų biuletenyje šį rytą - yra suskirstytas į skyrius.

1-6 eilutės išdėsto tai, kas paprastai vadinama Dievo bendruoju apreikštimi.

7-11 eilutės išdėsto tai, kas paprastai vadinama Dievo ypatinguoju apreikštimi.

12-14 eilutės išdėsto galingą, gelbstintį, šventinantį poveikį, kurį Dievas ketina mums kaip to apreikšties rezultatą.

Štai pradinė psalmės melodijos linijos išraiška, kad klausydami galėtumėte ją sekti:

Dievo bendrojo apreikštimo studijavimas ir džiaugimasis juo teisingai skatina studijuoti ir džiaugtis Dievo ypatinguoju apreikštimi - ir abu teisingai skatina mus galiausiai džiaugtis Evangelija ir Evangelijos vaisiais mūsų gyvenime.

Čia mes mokomės, kaip Dievas ketina, kad Jo pasaulis ir Jo Žodis galiausiai atvestų mus prie išganymo.

Pirmiausia, 1-6 eilutėse, psalmininkas kalba apie Dievo nebylų liudijimą Jo kūryboje. Tai paprastai vadinama bendruoju apreikštimi - kartais vadinamu "pasaulio knyga". Ir psalmininko pagrindinė mintis yra ta, kad dangus, o iš to ir visi kūriniai, liudija savo Kūrėją.

Kaip sakė James Boice, ilgametis Philadelphijos dešimtosios presbiterijos pastorius: pasaulio knyga suteikia tokį Dievo egzistencijos ir galios apreikštį, kad jis turėtų atvesti kiekvieną žmogų žemės paviršiuje ieškoti Dievo, dėkoti Jam už tai, kad jis buvo įvestas į egzistenciją, ir garbinti Jį.

Ši Dievo šlovė nėra tai, ką mes galėtume vadinti moraline šlove. Pastebėsite, kad Dievo vardas čia hebrajų kalba yra El, labai bendras vardas, reiškiantis Dievą, Kūrėją. O šlovė čia nėra moralinė šlovė – Jo atributai, tokie kaip teisingumas, gailestingumas, meilė, gerumas, malonė. Ji veikiau nurodo į Jo egzistavimą, didybę ir galią, kuriant viską, kas yra. Mes apie tai puikiai giedojome šį rytą.

Rom 1, Paulius sako, kad Dievo kūrinijos šlovė ne tik įkvepia garbinti Jo nuostabiąją didybę, bet yra prieinama kiekvienam žmogui žemės paviršiuje. Jo amžinoji galia ir dieviškoji prigimtis buvo aiškiai matomos, suprantamos iš to, kas buvo sukurta, todėl žmonės yra be pasiteisinimo. Šis didingas Dievo šlovės kūrinijos paveikslas teisėtai įkvepia garbinti ir stebėtis – ir teisėtai atneša pasmerkimą tiems, kurie atsisako pripažinti Kūrėją.

Įdomu tai, kad mums, dalyvaujantiems švietime – ypač krikščioniškame švietime – 1–6 eilutės turi nuostabias pasekmes tam, ką mes darome klasėje per disciplinas. Mes čia sužinome, kad gamta yra verta būti tirta; kad ji yra graži, stebima, suprantama. Mes nesame įkalinti savo subjektyvių minčių pasaulyje. Mes galime stebėti šablonus, reguliarumą, tvarką. Mes galime juos išmatuoti. Mes galime nustatyti priežastinius sąveiksmus. Mes galime daryti išvadas apie tai, kaip mūsų pastangos gali paveikti tai, kas egzistuoja, gerai ar blogai.

Gamta kalba nuolat – dieną ir naktį. Ji kalba visuotinai – ji eina iki žemės kraštų. Nėra nė vieno žmogaus, kuris neturėtų šio nebylio liudijimo apie Dievą tiesiai prieš savo akis.

Galiausiai, šis psalmas skatina ne tik astronomijos studijas, kurios, atrodo, yra konkreti nuoroda čia, bet ir visas „pasaulio knygos“ skyrius. Mes matome matematiką ir fiziką – matavimą, skaičiavimą, modelius, tvarką. Ir mes jau pastebėjome šio psalmo formą: tai poezija, didinga aukštoji literatūrinė menas su metafora, palyginimu, lyrine forma ir ritmu.

Gamta kalba. Man patinka eilutė: saulė yra kaip jaunikis, išeinantis iš savo kambario.

Ir jei pastebėsite savo Biblijose, įžanga sako: „Chormeistrui“ – tai yra giedojimui skirtas psalmas.

Čia taip pat yra muzikinių menų patvirtinimas. Kitaip tariant, plačiąja prasme, tai, ką turime šiuose pirmuose šešiuose eilėraščiuose, yra ne tik įsakymas garbinti didį Visatos Kūrėją, bet ir patvirtinimas – didingas patvirtinimas, mano manymu – visų mūsų profesijų, visų mūsų pašaukimų, kurių žaliavos yra Dievo sukurto pasaulio medžiagos. Ir tokio dovanos, tokio kūrinio suvokimas visoje jo tvarkoje, naudingume ir įvairovėje, turėtų paskatinti kiekvieną žmogų šlovinti Kūrėją.

Taigi, kai rytoj ryte eisite į darbą – arba net sėdėdami čia šį rytą – apsidairykite. Viskas, ką matote, šaukia Dievo šlovę. Nesvarbu, ar esate versle, medicinoje, teisėje, gamyboje ar net krikščioniškame darbe, kad ir kokie būtų jūsų amato medžiagos ir instrumentai, kad ir kokie principai valdo jų tinkamą naudojimą, kad ir kokie būtų jūsų pašaukimo naudos ir vaisiai – visa tai skelbia Dievo šlovę. Ir kaip vėl sako Rom 1, mes ignoruojame tą šlovę savo pavojui. Koks tai šventimas pasaulio didybės ir grožio bei visko jame.

Bet psalmininkas ten nesustoja, nes tas Dievo apreiškimo paveikslas dar nėra baigtas. Dievas pasireiškia ne tik nebyliu savo kūrybos liudijimu, bet ir – daug konkrečiau bei giliau – savo Žodyje, savo pilname liudijime, Šventuosiuose Raštuose. Taigi, antra, 7–11 eilėse psalmininkas kalba apie Dievo rašytą liudijimą Šventuosiuose Raštuose, dažnai vadinamą ypatingu apreiškimu, kartais vadinamu „Žodžio knyga“.

Dabar, perėjimas nuo 6 iki 7 eilutės – pastebėjote, kad aš sustojau – kai kuriems pasirodė toks staigus, kad jie daro išvadą, jog tai iš pradžių turėjo būti dvi atskiros psalmės, kažkaip dirbtinai sujungtos. Iš tiesų, manau, tai įrodymas, kad psalmininkas suprato, jog šios dvi temos – pasaulio knyga ir Žodžio knyga – yra neišvengiamai ir glaudžiai susijusios.

Klausykite, kaip C. S. Lewisas apibūdina šį ryšį psalmių poezijos požiūriu. Tai gana ilga citata, bet verta išgirsti. Lewisas rašo:

Pirmiausia jis mąsto apie dangų, kaip diena po dienos ten matoma puikybė mums parodo Jo Kūrėjo didybę. Tada jis mąsto apie saulę – jos kėlimo džiaugsmas, jos kasdienės kelionės nuo rytų iki vakarų neįsivaizduojamas greitis; galiausiai, apie jos karštį, ne mūsų klimato švelnų karštį, bet debesų, akinantį, tironišką spindulių smūgį į kalvas, ieškantį kiekvieno plyšio. Pagrindinė frazė, nuo kurios priklauso visas eilėraštis, yra „nieko nėra paslėpta nuo jo karščio“. Jis visur prasiskverbia savo stipriu, švariu įkarščiu. Tada iš karto, septintoje eilutėje, jis kalba apie kažką kita, kuris jam mažai skiriasi, nes yra panašus į visur prasiskverbiantį, viską atskleidžiantį saulės spindėjimą. Įstatymas yra nekaltas, švarus ir amžinas – švytintis, griežtas, dezinfekuojantis, išdidus. Kaip jis jautė saulę, galbūt dykumoje, ieškantį jo kiekviename šešėlio užuovėjime, kur jis bandė nuo jos pasislėpti, taip jis jautė įstatymą, ieškantį visų jo sielos slėptuvių.

Ir, žinoma, Lewisas čia turi tvirtą biblinį pagrindą. Prisiminkite tuos žodžius iš Hebrajų 4: Dievo žodis yra gyvas ir aktyvus, aštresnis už bet kokį dviašmenį kardą… skiriantis mintis ir ketinimus širdies. Ir jokia būtybė nėra paslėpta nuo jo žvilgsnio. Fizinė saulė su visa savo ieškančia šviesa ir deginančia karščiu galingai nurodo mums į dar daugiau – be galo daugiau – skvarbesnį, baltai karštą, teisiantį ir gelbstintį rašyto Dievo Žodžio spindesį.

Įdomu: anksčiau pažymėjau, kad Dievo vardas 1–6 eilėse yra El, labiausiai bendras vardas, reiškiantis Kūrėją. Bet čia, 7 eilėje, Dievo vardas keičiasi. Dabar tai Jahvė – pažado duodantis, pažado laikantis, kalbantis Abraomo, Izaoko, Jokūbo ir Dovydo Dievas. Ir šis Viešpats, Jahvė Dievas, iš tiesų kalbėjo. Jis kalbėjo žodžiais, kurie buvo užrašyti mums Šventraštyje, užrašyti taip, kad visos kartos ir visi žmonės, ir visos kalbos grupės visuose laikuose ir vietose turėtų šį žodinį liudijimą, kurį galėtų laikyti savo rankose.

Jums gali būti žinoma, kad pirmą kartą, kai žmogus užrašė Dievo žodžius – bent jau kiek aš galiu suprasti – buvo Deuteronomijoje 31, kai Mozė ir žmonės ruošėsi įžengti į pažadėtąją žemę, o Mozė perdavė vadovavimą Jozuui. Ir skaitome Deuteronomijoje 31:9 šiuos žodžius: Tada Mozė užrašė šį įstatymą. Šie žodžiai gali lengvai praeiti pro šalį, bet jie yra didžiuliai, žaidimą keičiantys žodžiai. Žmonės, kurie buvo girdėję Dievą tik girdimai, dabar galės išgirsti, ateinančioms kartoms, pačius Dievo žodžius – net mums.

Atkreipkite dėmesį, kaip aprašomas šis Žodis – šie Dievo ištarti žodžiai. Pirmiausia, daiktavardžiai: įstatymas, potvarkiai, įsakymai, paliepimai, baimė, nuostatai. Visi šie kartu sudaro išsamų supratimą apie Dievo kalbą mums Šventraštyje. Tuo tarpu pasaulio knygos pažinimas reikalauja pagarbos ir dėkingumo už Jo didybę, o Žodžio knyga – įstatymas, įsakymai, baimė – reikalauja moralinio ir dvasinio atsako. Mes turime Jį gerbti. Mes turime Jį bijoti. Mes turime Jį paklusti.

Atkreipkite dėmesį į būdvardžius: tobulas, tikras, teisus, švarus, tikras. Absoliuti Dievo apreiškimo tobulybė. Absoliuti tiesa. Nė vieno siūlo melo ar klaidos visame.

Ir tada atkreipkite dėmesį į veiksmažodžiais pagrįstus frazes, apibūdinančias Dievo Žodžio vaisius: jis atgaivina sielą. Jis daro išmintingą paprastąjį. Jis duoda džiaugsmo širdžiai ir šviesos akims. Jis išlieka amžinai. Jis įspėja mus ir atneša didelę atlygį.

Pasaulio knyga – su visa savo didybe ir grožiu ir stebuklais bei turtingumu ir naudingumu – tiesiog negali suteikti tokių pasitenkinimų ir džiaugsmų bei palaiminimų kaip šie.

Psalmininkas ragina mus matyti visą mūsų įsitraukimą į pasaulį – mūsų studijas, mūsų darbą, mūsų pašaukimus, mūsų mėgavimąsi – matyti visa tai Jo apreikšto Žodžio kontekste, kuris yra daugiau vertas nei auksas, saldesnis nei saldžiausias medus.

Kiek nuostabūs yra mūsų pašaukimai, kokie įdomūs ir produktyvūs jie gali būti, jie yra neišsamūs, neišganantys ir galiausiai nepatenkinantys be ypatingo Šventraščių apreiškimo. Iš tiesų, visas Šventraščių patarimas mums aiškiai sako, kad mes negalime galiausiai suprasti pasaulio aplink mus be Dievo rašyto Žodžio, kuris leidžia mums matyti viską šviesoje Dievo širdies Jo kūrinijos ir Jo galutinio tikslo išgelbėti ir susitaikyti viską su Juo.

Ir leiskite man trumpai pasakyti: tai yra viena iš Šventojo Rašto tiesų, kuri manimi sukėlė entuziazmą, kai mąstau apie tai, kas laukia manęs ateityje. Nes ten, kur Evangelija yra galinga, kur bažnyčia auga, kur gyventojų ir ekonomikos augimas yra spartus – tokiose vietose kaip Indonezija ir Indija, o netrukus ir Kambodža bei Laosas – kyla sparčiai augantis krikščioniškojo ugdymo judėjimas. Bažnyčių vadovai ten siekia įskiepyti Evangelijos tiesas ir Šventojo Rašto pagrindus į kiekvieną žmogaus mąstymo sritį.

Iš tikrųjų, jie man pasakoja, kad myli šios šalies istoriją, kai prieš šimtmečius universitetai ir kolegijos buvo įsteigti ir įsišakniję Šventojo Rašto pagrinduose. Ir aš manau, kad galime teigti, jog mokymasis tokiu kontekstu davė pradžią daugeliui mūsų kultūros palaiminimų. Aš taip pat manau, kad yra pagrindo teigti, jog mes šioje šalyje esame pavojuje, nes ignoruojame arba užmirštame šią istoriją – arba laikome ją savaime suprantamu dalyku. Kitaip yra Indonezijoje, kur yra troškimas giliai biblinio krikščioniškojo ugdymo, susijusio su gyventojų ir ekonomikos augimu. Apie tai aš pakalbėsiu vėliau.

Bet pagrindinė mintis čia yra ši: jei pasaulio knyga teisingai įkvepia garbinimą Kūrėjui Dievui dėl to, ką Jis yra sukūręs, tai kiek daugiau Šventojo Rašto knyga turėtų mumyse įkvėpti stebėjimąsi, nuolankumą, garbinimą, paklusnumą, šventumą ir džiaugsmą. El yra Jehova.

Ir jei jūs mėgaujatės Dievo kūrinija visomis jos formomis ir apraiškomis – jei mylite gamtą ir darbą savo sode, jei mylite savo namus, darbą, šeimą ir savo daiktus – tuomet jūs turėtumėte, teisingai, pasinaudoti tomis galimybėmis ir kontekstu, kuriuose galite išgirsti šį Kūrėją Dievą, kalbantį žodžiais, kuriuos jūs ir aš galime suprasti.

Dievas kalbėjo. Ir Dievas kalba. Ir aš noriu pasakyti: kaip mes drįstame, kaip Dievo žmonės, būti patenkinti bežodžiu kūrinijos liudijimu – stebuklingu, kaip jis yra – kai turime šį pilną žodžio liudijimą, kuris, pagal Jokūbo 1, gali išgelbėti mūsų sielas.

Bet mes dar nesame pasiekę psalmės istorijos pabaigos. Nes Dievas nori, kad visos Jo apreikštys – ir bendrosios, ir specialiosios – mus vestų kažkur. Ir taip mes pereiname prie 12–14 eilėraščių, kur psalmininkas kalba apie viso to galutinį tikslą. Kodėl pasaulio knyga, galiausiai? Kodėl Žodžio knyga?

Nes Dievo sumanymu bendroji apreikštis nėra pati sau tikslas. Ji yra šlovingas dalykas – geras ir naudingas kiekvienam žmogui, kuris sąmoningai jos neneigia, pripažinti ir garbinti Dievą kaip Kūrėją. Bet neužtenka tiesiog švęsti Dievo kūrybinių dovanų ir mūsų pašaukimų.

Ir Dievo sumanymu specialioji apreikštis taip pat nėra pati sau tikslas. Biblija – Dievo įkvėptas, iš Dievo alsuojantis Žodis – nors būtinas ir esminis tikrajam tikėjimui ir sekimui, galiausiai yra skirtas mus vesti, Dievo Dvasios veikimu, prie atgailos ir tikėjimo, šventumo ir pasitikėjimo.

Mes galime tapti puikiais Biblijos mokslininkais. Mes galime ją studijuoti, ją žinoti, net mėgautis ja nuo viršelio iki viršelio – ir vis tiek praleisti Dievo tikslą mums. Mes galime tapti panašiais į tuos, apie kuriuos Jėzus sako Jono 5:39, „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote, kad juose turite amžinąjį gyvenimą; ir jie yra tie, kurie liudija apie mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą.“

Ir taip mes ateiname prie 12–14 eilėraščių:

"Kas gali įžvelgti savo klaidas? Išsakyčiau mane nuo paslėptų kaltų. Sulaikyk savo tarną ir nuo išdidžių nuodėmių; neleisk joms viešpatauti virš manęs. Tada aš būsiu nekaltas ir nepakaltinamas dėl didžiojo nusikaltimo."

Čia matome atsaką, kurio Dievas nori. Mano geras draugas Don Carsonas tai išreiškia štai kaip: štai ką Dievas nori iš bendrojo ir ypatingojo apreiškimo. Carsonas rašo, kad Dievas nori daugiau nei nuostabos prieš transcendentinę galią, daugiau nei asmeninio malonumo asmeniniame, kalbančiame Dieve. Tinkamas atsakas yra atgaila ir tikėjimas bei uolus meldimasis, kad Dievas pats mus išvalytų viduje ir mūsų žodžiai bei mintys būtų malonūs Jo akyse.

Atgaila dėl paslėptų trūkumų – tokių, kurie taip giliai įsiterpę, kad mes galbūt net nežinome, jog jie ten yra.

Atgaila dėl išdidžių nuodėmių – tų sąmoningų nepaklusnumo Dievo lūkesčiams aktų.

Ir ne tik atgaila, bet ir meldimasis už Dievo apsaugą: Saugok savo tarną nuo išdidžių nuodėmių; neleisk joms viešpatauti virš manęs.

BET tai yra daugiau nei meldimasis atgailos, daugiau nei meldimasis už apsaugą pagundos akivaizdoje. Aš tikinu, kad tai tikrai yra išgelbėjimo tikėjimo meldimasis, nes Dovydo maldoje yra labai keista frazė: Paskelbkite mane nekaltu... tada aš būsiu nekaltas ir didelio nusikaltimo nekaltais.

Ką gali padaryti Dovydą nekaltu ir nepaperkamu? Ką gali padaryti mus nekaltus ir nepaperkamus? Ne mūsų faktinė nekaltumas – mes iš tikrųjų nesame nekalti. Dovydas tai puikiai žinojo. Perskaitykite Psalmę 32. Perskaitykite Psalmę 51. Jis neteigia nekaltumo kaip savo priėmimo prieš Dievą pagrindo. Jis maldauja Dievo paskelbimo.

Paskelbkite mane nekaltu, jis šaukia – ir tik tada aš būsiu nekaltas.

Kas tai? Aš tikiu, kad čia, paslėpta daug amžių prieš Jėzų atėjimą į žemę, yra šlovingas nurodymas į tai, ką Biblija vadina evangelija – gerais naujienais apie tai, kaip Dievas gailestingai ir maloniai atleidžia ir išperka.

Pagal pasaulio knygą mes suprantame, kad Jis yra suverenus Kūrėjas.

Iš Šventojo Rašto knygos mes suprantame, kad Jis yra šventas ir teisus — ir kad baisiu kontrastu, mes, kaip Dovydas, esame maištininkai, kurie savo širdyse priešginasi Dievui. Mes esame bejėgiai ir bevilčiai, negalime patys išsigelbėti iš mūsų prakeiktojo padėties.

Taigi Dovydas atsiduoda Dievo gailestingumui — Dievui, kuris savo gailestingumu nusprendžia netraktuoti Dovydo ar mūsų pagal mūsų nuodėmes, bet atleidžia, paskelbdamas Dovydą ir mus teisiais. Ne todėl, kad mes esame teisūs, bet todėl, kad Dievas nusprendžia žiūrėti į savo Sūnaus Jėzaus mirtį — kurią Dovydas matė tik šešėlyje, o mes dabar matome aiškiai — kurios mirties mes švenčiame kartu, kai dalyvaujame Viešpaties Vakarienėje.

Jėzus, vienintelis teisusis, vienintelis, kuris kada nors buvo iš tikrųjų nekaltas ir be dėmės, mirė mūsų vietoje kaip mūsų pakaitalas — nekaltas už kaltuosius, be dėmės už kaltuosius — mokėdamas už mūsų maištą prieš mūsų šventąjį Dievą. Ir Dievas priima šį mokėjimą. Iš Jėzaus mirties nuopelnų Jis paskelbia mus teisiais ir be dėmės prieš save.

Ar žinojote, kad Psalmių 19 skelbia išteisėjimą vien tik tikėjimu? Kokia šlovė.

Bet net tai nėra pabaiga. Psalmė užsidaro tuo gražiu, pažįstamu eilėraščiu:

"Tegul mano lūpų žodžiai ir mano širdies mintys yra priimtinos tavo akyse, Viešpatie, mano uola ir mano Išganytojas."

Dovydas žino, kad jis yra atleistas Dievo maloningu paskelbimu. Dabar jis meldžiasi, kad jo lūpos ir jo širdis — viskas, ką jis sako, ir net viskas, ką jis mąsto ir jautė — būtų priimtini ir malonūs Dievui. Kitaip tariant, jis meldžiasi, kad Dievas, kuris išteisina, taip pat šventintų. Tai iš tikrųjų yra 1 Jono 1:9: Jei mes išpažįstame savo nuodėmes, Dievas yra ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums mūsų nuodėmes ir išvalytų mus nuo visokio neteisumo.

Koks kitas atsakymas gali būti pasiūlytas tokiam gelbstinčiam Dievui, kuris mus išgelbėjo iš bejėgiškos ir beviltiškos būklės, nei atsakyti gyvenimais, įkvėptais Evangelijos, įkvėptais Jo malonės – gyvenimais, kurie paklūsta ir siekia šventumo visuose mūsų gyvenimo aspektuose?

Ir taip turime visą šio psalmo judėjimą:

Jei mes džiaugiamės bežodžiu Dievo liudijimu bendrajame atskleidime, kiek daugiau turėtume džiaugtis žodiniu Dievo liudijimu ypatingame atskleidime? Mūsų įsitraukimas į Dievo pasaulį turėtų paskatinti mus bėgti prie Dievo Žodžio, kur girdime Dievą kalbantį.

Bet jei mes džiaugiamės žodiniu Dievo liudijimu ypatingame atskleidime, kiek daugiau turėtume – net šį rytą – atidaryti save Jo įtikinančiam, atleidžiančiam, teisinančiam ir šventinančiam darbui? Nuolankūs ir susitaikę, kaip Dovydas, turėtume bėgti pas Jį, kad Jis veiktų mumyse – ne kartą ir visiems laikams, tarsi mes seniai būtume pasirūpinę tuo, bet nuolat džiaugdamiesi gerais naujienais apie Dievo mūsų nekaltumo paskelbimą, remdamiesi Jėzaus mirtimi kaip šio paskelbimo pagrindu, ir siekdami Evangelijos įkvėpto šventumo ir paklusnumo Tam, kuris yra mūsų tvirtas Uola ir palaimintas Išganytojas.

Taigi, broliai ir seserys, džiaukitės Dievo pasauliu ir užduotimis, kurias Jis jums davė jame įvykdyti. Dar geriau, džiaukitės Dievo Žodžiu ir viskuo, ką Jis mums ten apie save ir savo išganymo tikslus pasakoja. Bet visų geriausia, sekite Psalmės 19 keliu – sekite pasaulio knygą ir Žodžio knygą iki pat Evangelijos: gerų naujienų, kad Dievas atleidžia nusidėjėliams, nes Jėzus mirė ant kryžiaus, ir gerų naujienų, kad pagal šią Evangeliją mes galime kalbėti, mąstyti ir gyventi priimtinu būdu Jo akyse.

Tą trajektoriją – tą Psalmės 19 melodinę liniją, teisinimą ir šventimą – gali būti šios melodinės linijos pabaiga, bet tai nėra Dievo išganymo tikslų savo kūrybai ir jums pabaiga.

Ir mes užbaigsime giedodami giesmę, kuri apibūdina galutinį šio didžiojo Dievo tikslo – atskleisti save, kad mes galėtume pažinti jį, būti atleistais ir vaikščioti šventumu prieš jį. Jūs išgirsite tai taip gražiai paskutinėje eilutėje:

"Užbaigk, tada, savo naują kūrinį; tyras ir be dėmės tegul būname. Tegul mes matome tavo didį išgelbėjimą tobulai atstatytą tavyje; pakeistus iš šlovės į šlovę…. Vienam Jėzui Kristui tepriklauso šlovė ir pagyrimas."

Niel Nielsonas yra Lookout Mountain, Džordžija, esančio Covenant College prezidentas.

Šis straipsnis pagrįstas daktaro Nielsono pamokslų verbatim transkriptu. Jis buvo lengvai redaguotas Copiloto bei Third Millennium Ministries teologinio personalo.