Statant ant uolos

Statant ant akmens

Apaštalų darbai 9:31

Autorius Wiley Lowry

Jei norėtumėte atsiversti savo Biblijas į Apaštalų darbų 9 skyrių; tai rasite 918 puslapyje jūsų suolų Biblijose. Jei esate čia dažnai, girdite, kad mes dažnai kartojame pirmąjį klausimą ir atsakymą į Vestminsterio trumpesnę katekizmą. Ir tai tikrai yra nuostabiai aiški ir naudinga gyvenimo tikslo santrauka. „Žmogaus pagrindinė tikslas yra šlovinti Dievą ir Jo amžinai džiaugtis.“ Jei galėčiau pridėti vieną dalyką – ir aš esu tikras, kad vyrai, sėdintys Jeruzalės rūmuose Vestminsterio asamblėjoje, būtų labai norėję girdėti, ką aš turiu pasakyti! Bet jei galėčiau pridėti vieną dalyką, aš sakyčiau taip. Žmogaus pagrindinė tikslas yra šlovinti Dievą ir kartu Jo džiaugtis amžinai. Ir priežastis, kodėl aš tai sakau, yra ta, kad bažnyčia yra centrinė Dievo tikslui Jo žmonėms. Ir tai, ką mes matome Apaštalų darbų 9 skyriaus 31 versete, yra tai, kad bažnyčia buvo statoma ant Kristaus. Ir kai ji buvo statoma ant Kristaus, jie ėjo „Dievo baime ir Šventosios Dvasios paguoda“. Matote, jie šlovino Dievą ir kartu Jo džiaugėsi.

Todėl, turėdami tai omenyje, eikime pas Jį maldoje, o paskui skaitysime tai šį vakarą.

Mūsų Tėve, prašome, kad Tu duotum mums Dievo baimę ir Šventosios Dvasios paguodą, net kai skaitysime šį versetą ir jį studijuosime šį vakarą. Ir kai išeisime iš čia, kad išeitume šlovinti Tave ir kartu džiaugtis Tavo amžinai. Mes meldžiamės šias dalykas Kristaus vardu, amen.

Apaštalų darbai 9, tik vienas versetas; 31:

„Taigi bažnyčia visoje Judejoje, Galilejoje ir Samarijoje turėjo ramybę ir buvo statoma. Ir eidama Dievo baime ir Šventosios Dvasios paguoda, ji daugėjo.“

Žolė išnyksta, o gėlės krinta, bet mūsų Dievo Žodis išlieka amžinai.

Noriu, kad šį vakarą kartu išstudijuotume šią eilutę iš dviejų aspektų. Pirmasis – pastatytas. O antrasis – išplėstas. Pastatytas ir išplėstas. Daugumą laiko praleisime prie pirmojo, ir nuo jo pradėsime, nuo pastatyto.

Pastatytas

Sakoma, kad „bažnyčia per visą Judėją, Galileą ir Samariją turėjo ramybę ir buvo pastatoma“. Kitu būdu galėtume tai pasakyti kaip „ji buvo išaukštinama“. Ji buvo stiprinama. Bažnyčios stiprumas yra labai svarbus. Bažnyčia yra Kristaus kūnas; ji yra Kristaus sužadėtinė. Ji yra Gerojo Ganytojo banda. Ji buvo sujungta pagal amžiną Dievo planą, apsaugota brangaus Kristaus kraujo išliejimu, ir ja valdo prisikėlęs ir pergalingas Viešpats Jėzus Kristus. Saugu sakyti, kad bažnyčios augimas ir stiprumas priklauso nuo Kristaus.

Ir šioje eilutėje, manau, matome tris dalykus, tris būdus, kaip Kristus yra tas, kurio dėka bažnyčia yra pastatyta. Tris būdus, kaip bažnyčia yra pastatyta ant Kristaus. Vienas yra tas, kad bažnyčia yra pastatyta pagal Kristaus įsakymą. Mes taip pat matome, kad bažnyčia yra pastatyta kaip Kristaus bažnyčia. Ir tada mes taip pat matome, kad ji yra pastatyta Kristaus įsipareigojimu. Pažiūrėkime į šiuos tris dalykus.

Pastatyta pagal Kristaus Įsakymą

Pirma, matome, kad bažnyčia yra iškeliama įgyvendinant ir paklūstant Kristaus įsakymui. Žinote, vienas dalykas, kuris išskiria šią eilutę Apaštalų darbų knygoje, yra tai, kad ji tarnauja kaip santrauka. Tai santrauka visko, kas buvo iki šiol Apaštalų darbų knygoje, bet ji taip pat yra pereinamoji eilutė. Taigi ji mus paruošia pasakoti, kas atsitiks likusioje Apaštalų darbų knygos dalyje. O kaip santrauka, 31 eilutė mums sako, kad bažnyčia visoje Judejoje, Galilejoje ir Samarijoje buvo iškeliama. Dabar, minėdamas šiuos tris konkrečius vietas, mes esame susieti su pačiu Apaštalų darbų knygos tikslu, tvarka ir struktūra. Nes matote, kur prasideda Apaštalų darbų knyga? Apaštalų darbų knyga prasideda Jeruzalėje ir ji prasideda su Jėzumi, kuris yra su savo mokiniais ir sako jiems laukti Jeruzalėje, laukti pažadėtojo Dievo, Šventosios Dvasios atėjimo. O prieš savo iškilimą Jėzus sako tai savo mokiniams. Jis sako: „Jūs gausite galią, kai Šventoji Dvasia ateis ant jūsų, ir jūs būsite mano liudininkai Jeruzalėje ir visoje Judejoje, ir Samarijoje, ir iki žemės kraštų.” Apaštalų darbų knyga prasideda su Jėzumi Jeruzalėje. Ji baigiasi su Pauliumi Romoje. Ir ji seka šia vietų linija, kurią Jėzus duoda savo mokiniams – Jeruzalė, Judeja, Samarija, ir iki žemės kraštų.

„Šioje uoloje“

Ir taip 31-ajame eilutėje randame, kad Jėzaus prisikėlimo žodis sklinda, bažnyčia yra iškeliama taikoje – kur? „Visoje Judejoje ir Galilejoje bei Samarijoje.“ Būtent kaip Jėzus buvo įsakęs, būtent kaip Jėzus įsakė, bažnyčia augo ir buvo stiprinama. Matote, ką Kristus įsako, Kristus duoda. Kai Jis įsako savo mokiniams, savo pasekėjams būti liudininkais ir daryti mokinius, Jis įvykdys tai, ką įsakė. Jis duos vaisių iš jų darbo už Jį, nes tai yra Dievo planas ir tai yra Dievo darbas. Prisiminsite evangelijose, kai Petras išpažįsta, kad Jėzus yra Kristus – ir ką Jėzus sako Petrui? Jis sako: „Ant šios uolos,“ šio išpažinimo Jėzų kaip Kristų, „Ant šios uolos aš pastatysiu savo bažnyčią ir pragaro vartai neįveiks jos.“ Ir buvo intensyvus persekiojimas ir priešprieša prieš bažnyčią Apaštalų darbų knygos laikais. Ir mokiniai, apaštalai, buvo įmesti į kalėjimą. Jiems buvo įsakyta netausakyti apie Jėzų. Mes skaitome apie Steponą ir apie tai, kaip jis buvo neteisingai apkaltintas ir užmėtytas akmenimis; pirmasis kankinys ankstyvoje bažnyčioje. Mes skaitome, netgi ankstesniame skyriuje, kad tai buvo Saulius, kuris tapo Pauliumi – jis naikino bažnyčią.

Bet jei mes galėtume išdistiliuoti Apaštalų darbų žinutę į vos keletą žodžių, galėtume pasakyti, kad tai yra prisikėlimo liudijimas su galia ir su persekiojimais. Ir tai yra tai, ką mes randame – kai Evangelijos žinutė, kad Jėzus buvo prisikeltas iš mirusių, sklinda ir Šventosios Dvasios galia bažnyčia dauginasi ir auga ir statosi ir stiprėja, vykdant Kristaus įsakymą ir susiduriant su intensyviais persekiojimais. Dabar mes galėtume išmokti keletą pamokų iš to, tik iš šio vieno punkto, nes mes gyvename kultūroje, kurioje beveik visais atžvilgiais tai yra priešinga Dievo keliams; tai priešinga Dievo tiesai. Mes matome terorizmo aktus, kurie yra beveik kas savaitė, ir tai vis daugiau ir daugiau slegia žmonių protus. Ir vis dėlto, ką mes matome šiame ištrauke? Kad net jei bažnyčia atrodo, kad ji stovi ant nestabilių pamatų, jai reikia atnaujinimo, tikroji poreikis yra reformuotis; tikroji poreikis yra grįžti prie prisikėlimo žinutės ir prie pasikliovimo Šventąja Dvasia, žinant, kad tai yra kaip Kristus stato ir stiprina Savo bažnyčią.

Tai taip pat yra padrąsinimas mums. Galbūt kai kurie iš jūsų svarsto, ar verta įsipareigoti bažnyčiai? Ar verta tarnauti ir duoti ir padaryti save pažeidžiamu gyvenant bažnyčios bendruomenėje? Galbūt kai kurie iš jūsų tarnavo bažnyčioje daug metų; esate pavargę? Galbūt tai tiesiog nėra tokia prioritetinė, kaip buvo anksčiau? Ką mes matome čia, tai bažnyčios augimas, bažnyčios stiprumas, yra Kristaus įsakymas. Tai yra Dievo planas ir Dievas pamatys, kad Jo darbas bus atliktas iki galo, iki išsipildymo, iki laiko pabaigos, dėl Kristaus šlovės ir dėl Jo žmonių gero. Šis ištraukas mums sako: „Pažiūrėkite, ką Dievas daro Savo bažnyčiai, su Savo bažnyčia. Jis duoda, ką įsako.“ Tikėkitės to! Melskitės už to. Laukite to. Ir įsipareigokite Jo bažnyčiai.

Pastatyta kaip Kristaus Bažnyčia

Tai veda mus prie antrojo dalyko. Kieno bažnyčia tai yra? Tai Kristaus bažnyčia! Tai Kristaus bažnyčia, kuri yra statoma. Kristus yra bažnyčios galva ir yra viena bažnyčia; viena bažnyčia su ramybe ir vienybe Kristuje. Žiūrėkite atgal į tą eilutę, 31 eilutę. Žiūrėkite, ką ji sako. Ji sako: „Taigi bažnyčia“, vienaskaita bažnyčia, „turėjo ramybę ir buvo statoma.“ Tai viena bažnyčia, nors ji yra daugelyje vietų. Ji yra Judejoje, Galilejoje ir Samarijoje, bet ji vis dar yra viena bažnyčia. Iš tikrųjų, jei mes išverstume tą žodį „visoje“, kur sakoma „visoje“, galėtume pasakyti „visoje“. Taigi galėtumėte pasakyti, kad tai bažnyčia „visoje Judejoje, Galilejoje ir Samarijoje“. O tas žodis graikų kalba iš tikrųjų yra tas pats žodis, iš kurio gauname žodį „katholiki“. Tai yra tai, ką mes išpažįstame arba iškučiame, kai sakome Apaštalų tikėjimą ir sakome, kad tikime „šventąja katalikiška bažnyčia“. Mes nesakome, kad tikime Romos katalikų bažnyčia, bet tikime viena visuotine bažnyčia, pasauline Kristaus bažnyčia. Mes patvirtiname savo tikėjimą ir įsipareigojimą tam. Bažnyčia, kurią sudaro tikintieji iš kiekvienos tautos, kiekvieno genties, kiekvienos kalbos, kiekvieno žmonijos.

Vieninga Bažnyčia Kristuje Jėzuje

Štai už ką Jėzus meldėsi prieš savo nukryžiavimą. Jis meldėsi su savo mokiniais, kad „visi, kurie tikės į Jį, būtų viena, kaip Jis ir Tėvas yra viena“. Tai yra tai, ką Jėzus įsakė savo mokiniams daryti Mato knygos pabaigoje, kai Jis sako: „Eikite ir padarykite mokiniais visus tautas“. O ką mes randame Apreiškimo knygoje? Čia yra mišri daugybė, kurią niekas negali suskaičiuoti, stovinti prieš sostą ir garbinanti Avinėlį, garbinanti Kristų. Tai yra Dievo pažadas, grįžtantis prie Jo pažado Abraomui, kad per Abraomo palikuonis visos žemės šeimos bus palaimintos. Tai yra viena Bažnyčia ir ji yra Kristuje Jėzuje. Ir mes matome šios vienybės pradžią jau Apaštalų darbų knygoje, 9 skyriaus 31 versikle, kai iš Judėjos, Galilėjos ir Samarijos žmonės yra suvienyti ir jie džiaugiasi ramybe bei išganymu, būdami statomi.

Įveikiant kliūtis

Jau šioje vietoje Apaštalų knygoje Bažnyčia yra įveikusi didžiules kliūtis. Jūs žinote, jei tik pažvelgsite į tuos tris žodžius: „Judeja, Galileja ir Samarija“, yra šiuose trijuose žodžiuose sudėtinga ir nerimą kelianti istorija. Yra stabmeldystė, pilietinis karas, neapykanta, tremtis, prietarai, pasaulietiškumas, savąsis teisumas. Judeja buvo šventyklos vieta. Čia gyveno religinė elita ir čia jie viešpatavo. Galileja buvo žydų teritorija, tačiau ji buvo daug labiau paveikta ir susijusi su romėnų bei graikų kultūros įtaka. Samarija buvo tarp jų, ir jie neturėjo grynai žydų kilmės, be to, jie laikėsi skirtingų religinių praktikų. Ir žydai nekentė samariečių. Mums sakoma, kad tie, kurie iš Galilejos eidavo į Judeją, jie keldavo per Jordanės upę, norėdami išvengti Samarijos srities. Jie nenorėjo turėti reikalų su šiais žmonėmis. O kartais tarp šių žmonių grupių kildavo intensyvus smurtas. Bet čia mums sakoma, kad buvo viena Bažnyčia šiose vietose, ir ta Bažnyčia turėjo taiką ir buvo stiprinama. Ji nebuvo tik laisva nuo opozicijos; tarp jų buvo taika. Buvo taika tarp šių žmonių, kurie anksčiau buvo priešingi Dievui ir dabar buvo susitaikę su Tėvu bei gavę amžinojo gyvenimo dovaną Jėzuje Kristuje, Šventosios Dvasios dovaną. Šie žmonės anksčiau buvo priešiški vieni kitiems, o dabar jie kartu džiaugiasi džiaugsmu, tikėjimu ir bendryste. O tas žodis „Bažnyčia“, kurį mes čia turime, reiškia pažodžiui „pašaukti“. Jie buvo „pašaukti“ iš savo buvusių kelių ir iš savo įvairių kilmėlių, kad ateitų į vieną Bažnyčią, vieną kūną, vieną tautą Kristaus garbei.

Ir galbūt akivaizdžiausias šios radikalios transformacijos, kurią patyrė šie žmonės, pavyzdys yra transformacija, įvykusi su Sauliumi arba Pauliumi. Štai vyras, anksčiau šiame skyriuje, štai vyras, kuris buvo pagrindinis bažnyčios persekiotojas ir engėjas, o dabar jis įvestas į bažnyčią, į šventųjų bendriją. Ir ne tik jis nebe yra persekiotojas, bet dabar jis yra vienas iš pagrindinių įrankių bažnyčiai statyti. Tai yra radikalioji transformacija, kuri įvyksta čia šiame skyriuje, šiame eilutėje, apie kurią mums sakoma. Bažnyčios augimas atneša taiką tarp tų, kurie yra skirtingi ir susiskaldę. Kodėl tai svarbu? Kodėl svarbu turėti vienybę tarp šios įvairovės? Nes niekas kitas negali to padaryti; tik Kristus tai daro. Tai atsitinka tik Kristaus bažnyčioje, ir tai atneša šlovę Kristaus vardui. Ir mes matome tai čia šiame eilutėje.

Pastatyta ant Kristaus Įsipareigojimo

Trečias dalykas, kurį mes matome apie tai, kaip bažnyčia yra pastatyta ant Kristaus, yra šio aprašymas gyvenimo, kuris buvo džiaugiamas tarp tikinčiųjų. Mes matome čia Kristaus nuolatinį įsipareigojimą, Jo tarnystę bažnyčiai. Bažnyčia yra pastatyta ant Kristaus įsipareigojimo jiems. Eilutė mums sako, kad jie ėjo Viešpaties baime ir Šventosios Dvasios paguodoje. Dabar pagalvokite apie Jėzaus tarnystės ypatumus. Kokie buvo Kristaus tarnystės aspektai? Na, jūs galėtumėte identifikuoti šiuos du ypatumus, ar ne? Nes viskas, ką Jėzus darė ir sakė, buvo daroma Dievo šlovės labui. Jo įsipareigojimas leisti laiką su Tėvu maldoje. Visos Jo galingos darbų ir stebuklų bei ženklų ir mokymo, kurį Jis darė, buvo skirti Dievui šlovę. Ir netgi eidamas į kryžių ir priimdamas Tėvo rūstybę, tai buvo daroma iš paklusnumo ir pasidavimo Tėvo valiai. Tai buvo Viešpaties baimė, kuri persmelkė visą Kristaus tarnystę.

Ir Šventoji Dvasia, ta Šventoji Dvasia, kuri kūrydavo antgamtinius stebuklus Jėzaus gyvenime ir per Jo tarnystę, yra ta Šventoji Dvasia, kuri dabar tęsia savo tarnystę per visus, kurie tikisi Kristuje. Jėzus buvo tai pažadėjęs. Jis buvo pažadėjęs, kad paliks savo mokinius, bet nepaliks jų vienų, o atsiųs Šventąją Dvasią, kad ji juos aprūpintų, mokytų, kad jie galėtų vykdyti tarnystę Jo vardu. Kitas Šventosios Dvasios vardas, kaip mums sakoma, yra Pagalbininkas arba Trokšintojas. Ką mes matome vykstantį čia šiame ištrauke? Tai, kad Pagalbininkas atneša paguodą. Jie vaikščioja „Dievo baime ir Šventosios Dvasios paguoda“. Tai įrodymas, kad Kristus dirba savo bažnyčioje. Jis yra atsidavęs savo bažnyčiai. Jis tęsia savo tarnystę savo žmonėms, nes jie parodė Dievo baimę ir Šventosios Dvasios paguodą. Šios dvi charakteristikos visada eina kartu – pagarba, pagarbumas, atsidavimas ir Dievo garbinimas kartu su Šventosios Dvasios padrąsinimu ir paguoda, džiaugsmu ir palaima.

Dievo baimė

Mes negirdime daug apie Viešpaties baimę, ar ne? Atrodo, tai kažkoks Senosios Sandoros terminas. Ir tikrai, tai buvo tinkamas atsakas į Dievo šlovę visoje Senojoje Sandoroje - Viešpaties baimė. Tačiau Naujojoje Sandoroje daug kartų rašytojai ragina mus bijoti šviesoje Evangelijos realybės. Nes matote, tai mus moko Evangelija. Evangelija moko mus bijoti Viešpaties. Evangelija moko mus, kad mūsų nuodėmė nusipelno Dievo rūstybės ir nepasitenkinimo bei bausmės. Kad nėra nieko, ką mes galėtume padaryti, kad pašalintume savo nuodėmę ir uždirbtume Dievo palaimą. Tačiau mūsų išganymas ateina ne mažiau kaip per Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, mirtį ir prisikėlimą. Toks mes esame vargingi be Kristaus. Toks brangus yra mūsų išganymas. Koks galėtų būti tinkamesnis atsakas nei baimė ir pagarba bei pagarba bei garbinimas prieš Dievą? Koks galėtų būti tinkamesnis atsakas nei, pasak J.I. Packer, arba pasiskolinti iš jo knygos pavadinimo, „rimtai priimti Dievą“? Kaip mes galime kada nors džiaugtis Šventosios Dvasios komfortu, jei neduodame Dievui mūsų didžiausio atsidavimo?

Manau, kad saugu sakyti, jog visi mes norime ir ilgesime Šventosios Dvasios paguodos, bet ar mes rimtai žiūrime į Dievą? Įdomu, jei paklaustume savo vaikus, kaimynus, bendradarbius: „Kas yra svarbiausia mūsų gyvenime?“ Įdomu, ką jie atsakytų! Mes visi linkę rimtai žiūrėti į save. Ar ne? Rimtai žiūrime į savo darbą, į sportą, į savo išvaizdą, maistą ir gėrimą, pramogas – į save. Kas gali būti akivaizdesnis už asmenukės populiarumą? Mes norime pasifotografuoti save. O jei rimtai žiūrime į save, norime papasakoti kitiems apie save. Taip matome savo kultūroje. Bet ar rimtai žiūrime į Dievą? Išpažįstu, kad noriu, kad Dvasia keistų gyvenimus, bet ar visada tai darau su lūkesčiu ir entuziazmu dėl to, ką Dievas gali padaryti? Ir ar noriu gauti šiek tiek pagyrimo pakeliui? Įdomu, kiek iš mūsų norime, kad mūsų vaikai, jaunimas augtų ir mėgautųsi Šventosios Dvasios paguoda, subręstų tikėjime, augtų mokiniuose, bet tik tiek, kiek jiems tai yra smagu. Ir kaip dažnai mes patys modeliuojame tinkamą Viešpaties baubą savo gyvenime ir šeimos prioritetuose, kuriuos pasirenkame? Mes visi linkę ieškoti Šventosios Dvasios paguodos ir nepaisyti Viešpaties baubo. Bet Šventosios Dvasios paguoda ateina su Viešpaties baubu.

Ir kai aš kalbu apie Viešpaties baimą, aš nekalbu apie niūrų ar paniūrėlį nusiteikimą. Čia yra šiluma, džiaugsmas Viešpaties baimei. Čia yra laisvė ir nuoširdumas, viltis sunkumų metu; pasitikėjimas kančių metu. Stiprybė ir gylis bei vienybė, kurie kuriami kaip Kristaus bažnyčia. Tai gražus paveikslas bažnyčios, kuriama Apaštalų darbų 9 skyriaus 31 versikle. Bažnyčia yra Dievo planas Kristaus šlovės ir Jo žmonių gero labui. Žinote, mūsų šeimoje mes kažkaip įsimylėjome paukščius. Aš nesakysiu daug apie tai, nes nežinau, kiek aš noriu atskleisti, kaip mes esame pasišaukę, bet mes esame labai atidūs mūsų kieme vykstantiems paukščių reikalams! Ir vakar aš aptikau paukščio lizdą. Mes matome juos visą laiką, bet man tiesiog įstrigo, kaip įspūdingas buvo šis paukščio lizdas. Čia buvo šiaudų ir šiukšlių ir purvo, ir šie paukščiai gali tai surinkti ir sukurti lizdą savo kiaušiniams ir sau. Ar tai ne stebuklinga, ką Dievas daro kurdamas bažnyčią? Jis ima žydų ir pagonį, galiliečių ir samariečių, vergą ir laisvą, turtingą ir vargšą, ir Jis sujungia juos kaip Jo bažnyčią, kaip Kristaus bažnyčią Jo šlovės labui, šį gražų paveikslą, vaikščiojantį Viešpaties baime ir Šventosios Dvasios paguodoje? Tai, ką Dievas daro kurdamas Jo bažnyčią. Taigi bažnyčia yra kuriama. Ji yra išaukštinama.

Taip pat mums sakoma paskutiniais šio eilutės žodžiais, kad kai ji buvo pastatyta, ji buvo išplėsta. Tai bus mūsų paskutinė mintis šį vakarą. Bažnyčia buvo išplėsta; bažnyčia daugėjo. Kai bažnyčia buvo išaukštinta, bažnyčia daugėjo. Iš tiesų, galėtume pasakyti, kad vienas iš bažnyčios stiprumo požymių yra tai, kad ji yra nukreipta į išorę. Ji buvo išplėsta, kai buvo pastatyta, ir ji buvo pastatyta, kai buvo išplėsta. Tai nėra statiškas tikinčiųjų kūnas. Tai nėra išskirtinis klubas. Tai yra dinamiška bendruomenė, apie kurią mums čia pasakojama. Vienas iš šiandienos bažnyčios šnekų, mūsų kultūroje, manau, yra „bendruomenė – kartu gyventi gyvenimą“. Ir tai tikrai yra vienas iš šio passage prioritetų; tai yra viena iš gražių dalykų čia. Jie kartu patiria bendruomenę. Bet vienas iš pavojų, kai bendruomenė yra išaukštinama ir į ją sutelkiamas dėmesys, yra tai, kad dėmesys gali tapti įsukamu, o bendruomenė gali tapti uždara. Ir ji gali tapti sunkiai prieinama naujiems žmonėms ar pašaliečiams. Ir aš esu tikras, kad daugelis iš mūsų esame patyrę tai mažose grupėse ar sekmadieninėse mokyklose ar tokiuose dalykuose.

Išplėsta

Bet mes matome čia, kad kai dėmesys yra nukreiptas į Dievą ir kai dėmesys yra nukreiptas į Kristaus įsakymą statyti Jo bažnyčią ir eiti bei daryti mokinius, bažnyčia tęsiasi ir bažnyčios augimas atneša šlovę Kristaus vardui. Ir mes matome, kaip bažnyčia tęsiasi, kokybės, kurios teikia stiprumą bažnyčiai, yra tos pačios kokybės, kurios tiekia augimą. Tos dalykai, kurie buvo matomi ir akivaizdūs Kristaus tarnystėje jiems – Viešpaties baimė ir Šventosios Dvasios paguoda – šie du dalykai yra tie, kurie juos siunčia, varo juos ir atneša daugėjimą tų, kurie yra už bažnyčios ribų. Tai kaip jie ėjo Viešpaties baime ir Šventosios Dvasios paguodoje, bažnyčia daugėjo. Ji buvo išplėsta.

Išaukštinimas veda į daugėjimą

Tai iš esmės yra principas, kurį jūs girdėjote Ed sakantį kartais, kad „kas giliausiai įeina į širdį, tas plačiausiai išeina į pasaulį“. Tai, kad bažnyčia yra pastatyta, ji yra išplėsta. Daug kartų girdime Misijų konferencijose Jon Pipero citatą, kuri sako: „Misija egzistuoja, nes garbinimas neegzistuoja!“ Mes taip pat galėtume pasakyti, kad misija egzistuoja, nes garbinimas egzistuoja. Ir tai yra tai, ką Piper iš tikrųjų sako tame pamoksle, kuriame jis kalba apie tai. Tai, kad bažnyčios stiprinimas veda prie dauginimo. Ir priežastis, kodėl tai yra taip svarbu, yra ta, kad bažnyčia juda į sunkias vietas; ji eina pas žmones su tikrais, giliais poreikiais. Nes kokia yra pasaulio būklė? Kokia yra tų, kurie yra už bažnyčios, būklė? Na, tai yra priešingybė tam, ką mes matome čia. Jie yra be Viešpaties baimės ir be Šventosios Dvasios paguodos. Nėra jokio priklausomybės nuo Dievo jausmo. Nėra jokios vilties, taikos ir paguodos, tik pasididžiavimas ir tuštybė. Aš nemanau, kad mums reikia pateikti pavyzdžių, kaip tai apibūdina pasaulį aplink mus, bet Kristus mums duoda kažką geresnio. Jis duoda mums Save. Ir Jame mes esame pašaukti į stiprybę ir vienybę, ir džiaugsmą, ir taiką, ir stebuklą, ir meilę. Mes esame pašaukti į gyvenimą, amžinąjį gyvenimą Jame.

Kaip mes tikimės tų dalykų, kaip mes meldžiamės už tuos dalykus, kaip mes laukiame tų dalykų, vienas iš padrąsinimų, kuriuos mes imame, yra tai, kad mes meldžiamės už atgimimą. Mes meldžiamės už reformaciją, už atgaivą, atnaujinimą. Ar girdėjote tą „re“? Mes prašome Dievą padaryti kažką, ką Jis yra padaręs anksčiau. Mes meldžiamės, kad Jis tai padarytų. Ir mes galime būti uolūs, nes matome, kad Jis tai yra padaręs anksčiau. Ir įrodymas to yra čia, Apaštalų darbų 9 skyriaus 31 eilutėje. Mes šaukiame Dievą padaryti tai vėlgi dėl Kristaus šlovės ir dėl Jo žmonių gero.

Aš šiuo metu skaitau knygą apie 1927 metų Misissipio upės potvynį, „Rising Tide“. Ir knyga yra nuostabi! Vienas iš pagrindinių knygos veikėjų yra pati Misissipio upė. Ji yra vienas iš labiausiai dominuojančių veikėjų knygoje. Ir nuostabu girdėti, kaip jis apibūdina upės galią ir intensyvumą, kai ji teka žemyn ir kai kyla aukštyn. Ir kiekviename savo kelyje upė siekia prasiveržti pro užtvankas. Ji siekia pakilti virš užtvankų ir išsilieti iš upės krantų. Toks yra upės intensyvumas ir galia.

Tai mes matome Bažnyčioje, kai ji auga, kai ji išsipučia, kai ji auga. Ji siekia pasiekti ir išplėsti, augti ir daugintis Kristaus garbei. Tai daro Bažnyčia. Tai mes matome, kad ji daro Apaštalų darbų 9 skyriaus 31 eilutėje. Mes meldžiamės, kad ji tai darytų ir mūsų dienomis.

Paprastas gyvenimas

Leiskite man baigti keliais komentarais. Žinote, aš ateinu į tokį praėjimą ir visada randu, kad pamokslavimas ir mokymas apie Viešpaties baimę yra ypač sunkus dalykas. Manau, kad tai yra dėl Dievo transcendencijos; sunku į žodžius įterpti ir užfiksuoti ne tik baimę, bet ir pagarbią baimę ir meilę toje baime. Taigi, kaip tai atrodo? Kaip atrodo turėti Viešpaties baimę ir Šventosios Dvasios paguodą? Keletas žodžių ateina į galvą. Ir vienas iš jų, sakyčiau, yra šis – tai paprastas gyvenimas. Žinote, mes esame tokie išsiblaškę ir užimti daug laiko. Mes esame linkę užpildyti bet kokį poilsio ar tylos laiką triukšmu ar vaizdiniu stimuliavimu. Bet čia, manau, yra kvietimas mums būti tyliais. Manau, kaip Dovydas meldėsi anksčiau, „Būkite ramūs ir žinokite, kad aš esu Dievas“, ir skirti laiko stebėtis ir žavėtis Dievo kūriniais; prisiminti Jo palaiminimus, prisiminti Evangeliją ir dėkoti Jam už tai. Augti dėkingume už tai, ką Jis padarė.

Ar nėra paprastumo, kurį matome Apaštalų darbų bažnyčioje? Jei grįžtume į 2 skyrių, ką darė bažnyčia ankstyvosios bažnyčios laikais? Iš tiesų tai buvo gana paprasta. Jie buvo atsidavę šlovinti ir maldai. Jie buvo atsidavę žodžiui ir sakramentui. Ir jie atidavė save bendrystei ir dosnumui. Tai paprasta, bet tai išskirtinė. Argi ne? Ir kai jie atsidavė tiems dalykams, jie buvo pasirengę skiriasi nuo juos supančio pasaulio, būti druska ir šviesa savo pasaulyje. Jie buvo pasirengę ištverti išbandymus, ištverti kentėjimus, kentėti su viltimi ir būti pasirengę duoti ataskaitą tiems, kurie juos matė, apie jų vilties priežastį. Kodėl jie turėjo tokią didelę viltį? Tai dėl prisikėlimo; tai dėl amžinojo gyvenimo Kristuje Jėzuje. Ir jie kartu stiprino vieni kitus tais laikais. Ir jie buvo pasirengę būti Kristaus liudininkais.

Ir galbūt čia mes matuojame tai. Jei mums trūksta noro ir rūpesčio dėl pražuvusių, galbūt mes dar nesupratome iki galo Viešpaties baime ir Šventosios Dvasios paguodos palaiminimo. Galbūt mes dar neįvertinome iki galo neįtikėtino bažnyčios privilegijos, bet ir neįtikėtino pražuvusių poreikio. Ir galbūt mums reikia grįžti prie to, nuo ko pradėjome pamaldas, Raudų 3 skyrius, garbinimo kvietimas – „Tad ieškokime ir tyrinėkime savo kelius ir grįžkime pas Viešpatį ir pakelkime savo širdis ir rankas į Dievą danguje.“ Eikime pas Jį maldoje!

Tėve, mes dėkojame Tau už Tavo Žodį ir už šią Viešpaties dieną, kuri ateina, rytą ir vakarą, išgirsti Tavo Žodį ir dainuoti Tavo šlovę. Mes meldžiamės, kad Tu, savo Dvasia, veiktų mumyse, atnaujintų mus ir atgaivintų mus ir suteiktų mums džiaugsmo Kristuje ir duotų mums širdį tiems, kurie pasiklydę, ir suteiktų mums galimybių ištiesėti. Ir kai mes stiprinamės, kad mes išeitųme, dėl Tavo šlovės, dėl Kristaus šlovės ir dėl mūsų amžinojo gero. Ir mes meldžiamės dėl šių dalykų Kristaus vardu, amen.